Gegužes 6 dieną paskelbus tarptautine akordeono diena, šio instrumento puoselėtojai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje surengė nemažai koncertų – minėjimų skirtų šiai datai. Vienas tokių vyko gegužes 5 dieną Kaune, filharmonijos salėje. Išties puikus renginys, pažįstantiems akordeoną leidęs dar kartą įsistikinti jo unikalumu, nežinantiems jo – buvo gera proga iš pirmo žvilgsnio pamilti šį instrumentą, jo muziką.
Vis dar atsiranda žmonių, kurie akordeoną sumaišo su armonika, o akordeonistą su kapelos ar vestuvių muzikantu. Ir nieko čia blogo. Tegul maišo. Gal tai tik mūsų, akordeonistų, liguistas įsitikinimas, kad akordeonas turi puikuotis tik rimtose koncertų salėse, ir gink Dieve negali groti „lengvesnės“ muzikos. Kodėl taip jautriai nereguoja kitų specialybių muzikantai? Juk „lengvesnio“ pobūdžio muzika atliekama ir su kitais instrumentais. O gal griežtai neigdami tokią instrumento pusę tik bėgame nuo akordeono istorijos. Juk negalėjo staiga akordeonas imti ir atsirasti tobulas, jis kaip ir visi kiti instrumentai, turėjo pereiti vystymosi kelią, įgyti repertuarą, pagaliau surasti jį pamėgsiančių muzikantų, kurie savo jėgomis, protu ir širdimi padarys jį tokiu, koks jis yra dabar. Žmonės, muzikantai, muzikai – štai kas yra svarbiausia, štai kas yra akordeonas! Manau, drąsiai galiu teigti, kad jų jau yra. Jau daug yra tokių, kurie gali deramai atstovauti akordeoną, profesionaliai juo groti įvairią muziką: tiek liaudies, tiek klasikinę, tiek džiazą, tiek taip vadinamą šiuolaikinę (nors šitas terminas savo prasme nelabai suprantamas ir visiškai nieko neapibrėžiantis). Ištobulėjęs akordeonas pritraukė ir tebetraukia begalę talentingų atlikėjų, įdomių kompozitorių ir žinoma – klausytojų.
Gegužes 5 dieną Kauno akordeonistų draugijos surengtas koncertas tik įrodė, kad akordeonas turi talentingų atlikėjų. Dviejų dalių kocerte buvo ir rimties, ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir netikėtumų. Ir viskas iš tikrų šio amato profesionalų. Pirmoje dalyje grojęs Vladislav Pligovka (Baltarusija) akordeoną parodė kaip universalų, galintį atlikti įvairią, nuo baroko iki pramoginio žanro, muziką. Atlikėjas klausytojus stebino, rodos beribe technika, nuoširdžiu muzikavimu, išprovokavo ne vieną „bravo“, gausias ovacijas. „Štai koks tikrasis akordeono kelias, štai toks turi būti atlikėjas“, – manau, pagalvojo ne vienas besiklausantysis.
Idomią ir šiuolaikišką muziką pateikė Arno Mikalkėno trio. Arnas Mikalkėnas – akordeonas, Arvydas Joffė – mušamieji, Nerijus Ardzevičius – bosinė gitara. Arnas save įvardija kaip tikro džiazo atlikėją. Džiazo, kuris kaip ir niekas pasaulyje nestovi vietoje, nuolat tobulėja, atranda naujas išraiškos priemones. Koncerte ansamblio pateikta taip vadinamo „Free“ džiazo konsepcija vieniems buvo kaip gaivi oro srovė, kitiems ne visai suprantamas muzikavimas, bet svarbiausia – abejingų nebuvo. O gal tokia turi būti muzika, toks turi būti akordeonas – profesionalus, šviežias, beieškantis?
Šiandien akordeonas – šiuolaikiškas ir profesionalus instrumentas. Tai yra nenuginčijamas teiginys. Ir jei mes, akordeonistai, nesislėpdami taip galvosime, jis toks atrodys ir kitiems. Kaži, ar 1828 metais Cyrill‘as Demian‘as sukuręs akordeoną įsivaizdavo, kad jis turės tokį pasisekimą, taip bus ištobulintas, turės galybę talentingų atlikėjų. Bet kuriuo atveju, mes turime būti dėkingi ir lenkti galvas tiek prieš didįjį meistrą, tiek prieš tuos, kurie padėjo akordeonui skintis kelią į klausytojų širdis.
Povilas Velikis
