Akordeonas – tai instrumentas, kurio galimybėms išstudijuoti prireiks dar ne vieno dešimtmečio. Lietuva jau daug metų garsėja kaip gilias grojimo šiuo instrumentu tradicijas turinti šalis, mūsų atlikėjai skina laurus daugelyje prestižiškiausių šio instrumento atlikėjų konkursų visoje Europoje. Tačiau daugelis Lietuvos akordeonistų ganėtinai skeptiškai žiūri į šiuolaikinę muziką ir mieliau renkasi klasikinės ar pramoginės muzikos opusus. Lietuvių kompozitoriai, savo ruožtu, taip pat gana atsargiai žiūri į šį instrumentą, kaip keliantį akivaizdžias asociacijas su liaudies muzikos kapelomis ir užstalės dainomis, taip pat nepakankamai išmano šio instrumento galimybes. Tenka pripažinti, kad iki šiol girdėti pavieniai lietuvių kompozitorių bandymai kurti šiuolaikinę muziką akordeonui dažnai „neblizga“. Neseniai viešėdamas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Varšuvos ruduo“, atkreipiau dėmesį, kad Lenkijos ir kitų Europos šalių kompozitoriams akordeonas kur kas artimesnis, jam rašoma gerokai dažniau, tačiau per visą festivalį išgirdau tik vieną kūrinį, kuriame akordeonas nebuvo visiškas svetimkūnis, o specifinis šio instrumento tembras buvo puikiai išnaudotas: tai buvo šveicarų kompozitoriaus Beato Fuhrerio koncertas fortepijonui, kuriame akordeonas skambėjo kaip orkestro instrumentas, aukštame registre nuolat dubliuojamas su crotales ir atsiskleidęs išties unikaliai.
Taigi, buvau gerokai nustebintas, kai į mano rankas pateko vieno ryškiausių Lietuvos akordeonistų ir šiuolaikinės muzikos propaguotojo Raimondo Sviackevičiaus 2009-aisiais įrašyta kompaktinė plokštelė „acCORPUS simulacrum“. Nustebau ne tik dėl to, kad joje skamba šeši specialiai parašyti lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių dauguma yra parašyti specialiai šiam atlikėjui, bet ir dėl to, jog vienintelė šios plokštelės recenzija, kurią pavyko rasti, buvo Missouri-Kansas City universiteto profesorės Joan Cochran Sommers nedidelis aprašymas, kuriame kiekvienam kūriniui skiriama lygiai po vieną sakinį. Tad nusprendžiau pabandyti ištaisyti šį nesusipratimą.
Kompaktinėje plokštelėje skamba Žibuoklės Martinaitytės, Jurgitos Mieželytės, Ramūno Motiekaičio, Justės Janulytės, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės ir Anatolijaus Šenderovo kūriniai. Šalia Raimondo Sviackevičiaus akordeono įrašuose skamba Mindaugo Bačkaus violončelė, Sergejaus Kirsenkos tūba, Liudo Mockūno saksofonas, Mariaus Balčyčio trombonas, taip pat elektronika.
Pirmoji kompozicija – tai Žibuoklės Martinaitytės „Driving Force“ („Varomoji jėga“) akordeonui, trombonui ir tenoriniam saksofonui. Neįprastai sudėčiai parašytame kūrinyje sėkmingai derinami unikalūs ir skirtingi trijų instrumentų tembrai (dera pastebėti, jog ši sudėtis leido kompozitorei puikiai realizuoti žemų tembrų derinimo aistrą ir pademonstruoti gerus įgūdžius šioje srityje), tačiau, kaip rašo pati autorė, „įkvėpimo šaltiniu tapo barokinių kadencijų harmonija ir barokinės melizmos“. Tai ryškiai atskleidžia pirmoji kūrinio dalis, kurioje melizmos po truputį įgauna vis didesnę (varomąją) jėgą ir pagreitį. Antroji kūrinio dalis sunkiai lygintina su baroku, ji labiau panaši į džiazą – tiek ritmika, tiek nuo baroko visiškai nutolusiomis intonacijomis. „Driving Force“ – nelietuviškai veržlus ir energingas kūrinys, balansuojantis ir moduliuojantis tarp barokinių melizmų, šiuolaikinės muzikos kalbos, džiazo intonacijų ir savotiško instrumentinio grotesko, kuris (atsiprašau už gal kiek netaktišką palyginimą) man kažkiek priminė kai kuriuos Arvydo Malcio kūrinius.
Kaip sako Jurgita Mieželytė, žodis „šešėlis“ jai asocijuojasi su neapibrėžtumu, kintamumu ir įvairove, tas pats objektas gali turėti daugybę skirtingų šešėlių. „Šešėliai“ akordeonui, violončelei ir elektronikai – tai laike ištirpstanti abstrakcija, kurioje akordeonas su violončele tarsi du šešėliai pastoviai keičia savo formas ir neretai susipina ir susilieja ne tik dėl muzikinės medžiagos panašumo, bet ir dėl tembrinių kūrinio subtilybių. Kaip rašo pati kompozitorė, „šiame kūrinyje nenurodomi objektai, skamba tik jų muzikiniai „šešėliai“. Tai palieka galimybę klausytojui spėlioti: „kieno gi tai šešėlis?“ Galbūt violončelė ir akordeonas yra vienas kito, o galbūt – skirtingi to paties objekto šešėliai.“
„Tembrinės heterofonijos, žaidimai nei tapatybėmis, nei skirtumais, trijų dalių forma, net valso elementai. Ir akordeonas – keistas prašalietis, nei apsuptas, nei apsuktas.“ Taip apie kūrinį „Apsup(k)ti“ akordeonui ir stereo įrašui rašo kompozitorius Ramūnas Motiekaitis. Iš tiesų, akordeonas čia gana keistas prašalietis, tarsi netyčia užklydęs į 90-tųjų kompiuterinį žaidimą primenančios elektronikos dimensiją, tačiau kūrinio eigoje instrumento tembras tarsi susiniveliuoja su aukštais fonogramos dažniais ir akustinis instrumentas beveik natūralizuojasi svetimoje elektroninėje terpėje. Tai dar vienas konceptualus R. Motiekaičio opusas, kurio žavesys atsiskleidžia tik klausantis trečią ar ketvirtą kartą, ir tik nuskambėjęs idealioje akustinėje gyvų instrumentų ir elektronikos harmonijoje, už kurią reikėtų padėkoti garso režisieriui Arūnui Zujui.
Justės Janulytės „Aria“ prikausto dėmesį nuo pirmųjų kūrinio sekundžių. Kompozitorės minimalistinį-sonoristinį mastymą žinome jau seniai, jos mėgiama sritis – monochrominiai ansambliai. Tačiau šį kartą Janulytė žengė dar toliau, ji sugebėjo sukurti monochromiškai skambantį ansamblį iš dviejų visiškai skirtingos akustinės prigimties instrumentų – akordeono ir violončelės. Kūrinys tiesiog pribloškia savo tembrine vienove (tiesa, plokštelėje skamba studijinis kūrinio varjantas), o ypač subtili medžiagos kaita prikausto dėmesį į statiškai ir meditatyviai vykstantį instrumentų funkcijų apsikeitimą, kur, pasak Janulytės,„akordeono funkcija kūrinio pradžioje yra violončelės rezonansas, tačiau vėliau ji ima savarankiškėti, kol dueto narių vaidmenys apsikeičia.“
Kiek pažįstu šiuolaikinį akordeonistų repertuarą (o jį pažįstu tikrai neblogai), Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „TubAccordo Duo“ tūbai ir akordeonui geriausiai atitinka jo standartus, na, bent jau kūrinio akordeono partija. Joje tikrai neblogai išnaudotos instrumento techninės galimybės: iš visų kompaktinėje plokštelėje skambančių kūrinių tik šiame opuse tinkamai panaudota, bent jau iš klausos sprendžiant, akordeono aplikatūra. Tačiau skambesiu kūrinys niekuo neišsiskiria iš tradicinio akordeono repertuaro. Nors muzikoje girdime ir perkusinius garsus, ir netradicines tūbos pūtimo technikas (panaudotas balsas), tačiau didžiąją kūrinio dalį šie instrumentai skamba tarsi du savarankiški paraleliniai vyksmai, kurių procesai ne itin paveikia bendrą faktūrinę kaitą.
Paskutinis kompaktinės plokštelės opusas – tarsi desertui paliktos Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmės“. Tai viena iš 11 šio kūrinio, originaliai parašyto balsui su simfoniniu orkestru, versijų, šį kartą violončelei, akordeonui ir įrašui. Biblinis siužetas suteikia muzikai epinį atspalvį, o kompozicija spalvinga ir koncertiška, kaip ir visa A. Šenderovo kūryba. Neabejoju, jog dauguma šiuolaikinės muzikos mėgėjų puikiai supranta, dėl kokių stilistinių ypatybių šis kūrinys tapo paskutiniuoju kompaktinės plokštelės takeliu.
Labai patiko kompaktinės plokštelės dizainas ir buklete esantis tekstas: „Nedaug instrumentų esti taip suvaržyti įsigalėjusių stereotipų, kaip akordeonas, kurio įvaizdis, metams bėgant, kinta lėtai ir galbūt net nenoriai… Tad dar didesnis nuopelnas tų muzikų, kurie savo menu atkakliai siekia nuolat laužyti išankstinių nuostatų keliamus iššūkius.“ Išties, ši kompaktinė plokštelė laužo daug išankstinių nuostatų, ir svarbiausia, kad tas nuostatas laužo ne tik šį instrumentą tobulai įvaldęs ir jo galimybes puikiai išmanantis akordeono intelektualas R. Sviackevičius, bet ir bandantys akordeoną prisijaukinti lietuvių kompozitoriai.
