Vietoj preambulės
Akordeonas Lietuvoje pasirodė praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, apie 1920m. Priešingai nei armonika, akordeonas plačiau paplito ne kaime, o mieste. Šiandien mes nežinome kas pirmasis ir kuriame mieste užgriežė šiuo instrumentu, tačiau galime būti tikri, kad pirmieji garsai nė iš tolo nedvelkė net menkiausiu akademizmu. Taip pat beveik akivaizdu, kad pirmąja akordeono koncertine scena buvo kokio nors didesniojo šalies miesto, galbūt Kauno, prestižinio restorano šokių aikštelė. Akordeonu įvairių pramoginės muzikos orkestrų sudėtyje buvo atliekami valsai, fokstrotai, na ir žinoma – tango. Beveik visi juo groję muzikantai buvo užsienio šalių piliečiai, lietuvių pasitaikydavo vienas kitas…
Vakaras uostamiestyje
Tarpukario Lietuvoje niekas nepasigesdavo solinių akordeono muzikos koncertų. Tačiau vieną kartą… 1933m. gastroliuodamas Vokietijos šiaurinėse apylinkėse į Klaipėdą užsuko garsus ano meto akordeonistas Kuhrtas Mahras. Tuo metu Klaipėdoje gyveno jaunas vargonininkas ir choro dirigentas Povilas Četkauskas. Jaunatviško smalsumo vedinas jis atsidūrė vokiečių akordeonisto virtuoziškumu besižavinčiųjų klausytojų gretose. O K. Mahras grojo išties puikiai, skambėjo ne tik pramoginė muzika, bet ir Franzo Liszto bei Richardo Wagnerio klasikinių kūrinių transkripcijos. Po koncerto įvyko jau žinomo atlikėjo ir būsimo mūsų šalies akordeono pirmtako susitikimas. Tais pačiais metais Povilas įsigyja tuo metu vieną tobuliausiųjų „Hohner” firmos akordeoną, K.Mahro akordeono pradžiamokslį ir mokosi, mokosi, mokosi…
Pradžioje buvo Kazlų Rūda,
Groti akordeonu P.Četkauskas mokėsi du metus, 1935m. su įvairiomis koncertinėmis grupėmis jau pasirodydavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 1937m. įvyko šio akordeonisto debiutas tuo metu vienintelėje šalies radijo stotyje – Kauno radijofone. Tuo metu Kauno radijofone akordeonas jau nebuvo muzikine staigmena, juo čia kaskart grodavo dar du atlikėjai – Valerijonas Dzevočka ir Liudvikas Survila, beje, šie muzikantai buvo ir akordeonų dueto pradininkais. Tačiau ne jie, o P.Četkauskas pirmasis surengė solinį akordeono muzikos koncertą, 1937m. jis įvyko Kazlų Rūdoje. Šiame koncerte akordeonistas atliko daug pramoginės bei liaudies muzikos, taip pat įvairių klasikinių kūrinių transkripcijas. Kurie akademiniai kūriniai skambėjo Kazlų Rūdoje, nėra žinoma, tačiau tikėtina, kad nemažą dalį jų sudarė jau minėtame Kauno radijofono koncerte atlikta muzika. O tai buvo Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno, Wolfgango Amedeus Mozarto, Liudwigo van Beethoveno, Edwardo Griego, Piotro Čaikovskio kūrinių transkripcijos. Apie tuometinį P.Četkausko atlikėjiškąjį meistriškumą liudija įdomus istorinis faktas. 1938m., tuo metu garsios anglų įrašų kompanijos „His masters voice” pakviestas, jis Londone į plokšteles įrašė aštuonis lietuvių liaudies šokius ir keturis savo paties, lengvojo žanro, kūrinius akordeonui. Nedažnai gi ir šiandien mūsų akordeono žvaigždės vyksta išleisti CD į Vakarų Europą, tuo labiau įrašyti savo paties kūrinių.
O po to estrada
Dar ir šiandien neretas tūlas tautietis tvirtai įsitikinęs – akordeonas pramoginio žanro instrumentas. Nors ši pažiūra ir nėra visiškai adekvati egzistuojančiai tikrovei, tačiau tai, be abejo, ilgamečio akordeono pramoginio laikotarpio padarinys. Po II Pasaulinio karo akordeonas įvairios sudėties ansamblių sudėtyje skambėjo kino teatruose, vėliau gana dažnai Lietuvos radijo eteryje. Kas dar ir šiandien neprisimena Algirdo Ločerio bei jo fantastiško populiarumo. Nenuostabu, kad lengvojo žanro kūryba įvairiems ansambliams su akordeonu tuo metu nebuvo svetima daugeliui, net ir labai akademinės krypties autorių. Greta pripažintų estrados meistrų Benjaminio Gorbulskio, Miko Vaitkevičiaus, Algimanto Raudonikio, tokius kūrinius rašė Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Vytautas Barkauskas, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Laurušas, Rimvydas Žigaitis…
Pirmas blynas prisvilo
Nors jau XXa. ketvirtajame dešimtmetyje akordeonu buvo atliekamos klasikinių kūrinių transkripcijos pirmojo lietuviško akademinio opuso akordeonui teko laukti ne vienerius metus. Tai įvyko 1962m. Kaip žinia 1959m. tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje buvo atidaryta akordeono specialybė. Vieno pirmųjų šios specialybės dėstytojų – Vaclovo Furmanavičiaus iniciatyva ir gimė pirmasis lietuviškas akademinis kūrinys akordeonui -Vaclovo Paketūro Tema ir variacijos. Po dviejų metų šis veikalas skambėjo pirmojo mūsų šalies aukštosios mokyklos absolvento – Alberto Baikos valstybinių egzaminų programoje. Sukurti meniškai brandaus kūrinio V.Paketūrui nepavyko. Muzikinėje medžiagoje nėra bent menkiausių originalesnės kompozicinės minties bruožų, variacinė temos plėtotė primityvi. Šiandien sunku net patikėti, kad šis kūrinys galėjo būti valstybinių egzaminų programos sudėtine dalimi.
Vlado Švedo fenomenas
Po V. Paketūro Temos ir variacijų dar dešimt metų niekas nemėgino kurti akordeonui. Keista, tačiau tokia kūryba atgijo, o gal iš tikrųjų tik prasidėjo, ne Vilniuje, kur jau trylika metų veikė aukštoji akordeonistų kalvė, bet Kaune. 1972 m. akodeonui kurti pradėjo V. Švedas. Per septynerius metus šis autorius sukūrė šešis koncertinio lygio kūrinius standartinio akomponimento bosų akordeonui. Pasak autoriaus, tuo metu ne vieno kolegos paklaustas ką šiuo metu rašąs, atsakydavo – kuriu akordeonui. Tada kolegos kompozitoriai dar kartą paklausdavę, kad įsitikintų jog gerai išgirdo. V. Švedas – pasirodė besąs puikus stambios muzikinės formos meistras, visi minėti kūriniai tokių muzikinių kompozicinių struktūrų pavyzdžiai. Suprantama, kad nevisada autoriui pavykdavo sukurti meniškai brandžius ir turiningus opusus. Muzikinės medžiagos primityvumo apraiškų neišvengė mėgindamas stilizuoti senovinę šokių siuitą („Sonata Nr . 1“), dažnai kompozitorius tiesiog pasiklysdavo savo kompozicinėse klišėse (Tokata ir fuga // Tokata ir fuga iš Sonatos Nr. 1). Tačiau trejus metus V. Švedas buvo neginčijamas lietuviškos akademinės muzikos lyderis. 1973 m. Vilniuje pradėjusio kurti, Valentino Bagdono pirmieji kūriniai, muzikinės formos bei brandos požiūriu toli gražu neprilygo Kaune gyvenusio kolegos veiksmams.
Su džiazo spalva
1975 m. akademinės kūrybos akordeonui iniciatyvą pamažu pradėjo susigrąžinti Vilnius. Meniškai brandesnius kūrinius pradėjo rašyti V. Bagdonas, į kuklias akordeono kompozitorių gretas įsijungė Vidas Ločeris. Šio autoriaus savitumo atspindyje – akademizmo ir džiazo sintezė. V. Ločeris unikalus ir puikiai suvoktu instrumento pažinimu. Šiandien svajodami apie akordeonistą atlikėją ir kompozitorių viename asmenyje, galime teigti, jog iš dalies tokius reikalavimus kadais atitiko V. Ločeris. Nors jo, kaip akordeonisto išsilavinimas baigėsi tuometinio Juozo Tallat – Kelpšos technikumo diplomu, nūdien tokius mokslus ėjusio akordeono kompozitoriaus neturime. Šio autoriaus kūrybiniame palikime įvairių žanrų ir stilių muzika akordeonui. Tai kūriniai ne tik standartinio akomponimento, bet ir chromatinių bosų instrumentui, taip pat akordeonų duetui, na ir žinoma pramoginės muzikos pavyzdžiai.
Lietuviškasis Zolotoriovas
Reikšmingais lietuviško akademinio akordeono repertuaro raidoje tapo 1978 m. Šiais metais atsirado pirmasis mūsų šalyje kūrinys chromatinių bosų instrumentui, tačiau turbūt dar svarbiau, kad juo kompozicinę pažintį su akordeonu pradėjo Jonas Tamulionis. Šiandien, žvelgdami iš retrospektyvos galime drąsiai teigti, kad šis autorius visos lietuviškos akademinės kūrybos akordeonui lyderis. Plati šios kūrybos apimtis žanriniu požiūriu. Tai veikalai akordeonui solo, akordeonų duetui, akordeonų kvintetui, akordeonui ir kitų instrumentų kamerinėms sudėtims. Ypač svarbi paskutinioji žanrinė kryptis, skatinanti akordeono atlikėjiškąją integraciją link kamerinio muzikavimo su kitais instrumentais. J. Tamulionis, bene, dažniausiai užsienyje griežiamas lietuviškos akordeono muzikos autorius. Nors ten jo muzika vertinama ir prieštaringai, paties muzikinio gyvybingumo fakto reikšmę nuginčyti sunku.
Sostinės spindesys
Didžioji dalis lietuviškos akademinės akordeono muzikos paskutiniaisias metais sukuriama Vilniuje. Tai visiškai natūralu, – čia gyvena ir dirba jau anksčiau akordeonui rašyti pradėję kompozitoriai, telkiasi pagrindinės atlikėjiškos pajėgos. Šiandien galime pasidžiaugti, jog nors ir negausiai, bet pamažu plečiasi mėgiančiųjų kurti akordeonui gretos. Malonu, kad jas papildo jau subrendę ir meninės kūrybos baruose pasižymėję kompozitoriai: Jurgis Juozapaitis, Nomeda Valančiūtė, Anatolijus Šenderovas. Vieniems galbūt tai bus vienetiniai kompoziciniai bandymai, kitiems gal taps maloniu kūrybinių idėjų realizavimu ateityje. Kad taip atsitiktų šiandien visiems mums reikia gerokai pasukti galvą, – kaip sužadinti priežastis galinčias pakreipti talentingus mūsų šalies kompozitorius kūrybos akordeonui linkui? Gal tuomet ir šio repertuaro raida plėtosis straipsnio antraštės kryptimi.
Ir provincijos skurdas
Kadaise spindėjusi Kauno šlovė seniai išblėso, – šiame mieste jau daugiau nei dvidešimt metų nebuvo sukurtas nei vienas akademinis kūrinys akordeonui. Neitin kuo gali pasigirti ir kiti mūsų didmiesčiai. Klaipėdoje lyderio vaidmuo be konkurencijos atitenka vieninteliam šiame mieste akordeono kompozitoriui Remigijui Šileikai, parašiusiam du kūrinius akordeonų kvintetui, Šiauliuose donkichotiškoj kovoj tebesipluka Algirdas Bružas. Tai ir visas nevilnietiškas turtas…
Premjera!
Būtų pernelyg neobjektyvu šį pasvaičiojimą lietuviškojo akademinio akordeono repertuaro tema baigti minorinėmis slinktimis. Kai skaitysite šias mintis vyks tarptautinis Vilniaus akordeono muzikos festivalis. Viename jo koncerte nuskambės naujo lietuviško akademinio kūrinio premjera. Išgirsime naująjį F. Bajoro veikalą dviems akordeonams. F. Bajoras ne pirmą kartą susiduria su akordeonu. Dar jaunystėje kompozitorius nėrė į lengvosios muzikos sroves. Ten ir įvyko pirmoji pažintis su akordeonu. Autorius sukūrė keletą pramoginių dainų su įvairiais pritariančiais ansambliais, kurių sudėtyje skambėjo ir akordeonas. Išmėgino F. Bajoras ir pop dainininko duoną, kartais šias dainas pats atlikdamas balsu. Nuskambėsianti premjera nebus pirmasis akademinis autoriaus kūrinys akordeonui. Jo kūrybiname palikime galime aptikti ir miniatiūrą chromatinių bosų akordeonui „Aliatyvas“. Šiandien F. Bajoras Lietuvos nacionalinės premijos lauretas, vienas dažniausiai atliekamų nūdienos kompozitorių. Praeitą birželį vykusiame Vilniaus festivalyje autorius pristatė naujausiąjį savo veikalą – koncertą violančelei ir styginių orkestrui, na o šiomis dienomis galėsime susipažinti su jo kūriniu dviems akordeonams. Premjerą interpretuos Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo akordeonų duetas.
Vietoj epilogo
Lietuvių kompozitorių kūryba akordeonui – vienas iš objektyviausių indikatorių apie mūsų šalies atlikėjiškąją akordeono raidą. Jos populiarinimas – vienintelė sąlyga, galinti užtikrinti akademinio akordeono repertuaro gausėjimą. Kokybė, deje, pasiekiama tik kiekybės pagalba. Nūdien galime stebėti kai kuriuos reiškinius teikiančius pagrįstų vilčių ateičiai. Vienas jų – minėtoji F. Bajoro kūrinio premjera. Gal tokių veikalų atsiradimas taps gražia Vilniaus akordeono muzikos festivalio tradicija? Gal tuomet ir šis festivalis taps dar įdomesniu ir reikšmingesniu?
Gintaras Balčiūnas
Informacija paimta iš žurnalo „Akordeonija“ Nr 2, 2001 m.
