Filosofijos mokslų daktaras
Muzikos ir matematikos mokytojas Herbert Scheibenreif
Kaip žinote, atlikėjiškasis grojimas akordeonu paskutiniais metais nepaprastai ištobulėjo. Įvairių šalių universitetuose akordeonas buvo pripažintas, kaip pilnateisis ekvivalentas tarp kitų instrumentų. Įžymūs kompozitoriai, tokie kaip Sofija Gubaidulina, paskutiniu metu rašė kūrinius akordeonui, kartu ištobulindami ir pabrėždami šio instrumento galimybes. Žmonės euforiškai džiaugėsi šiuo tobulėjimu, tačiau labai dažnai jie pamiršdavo apie pagrindines pradinio mokymo problemas: kokie instrumentai yra tinkami vaikams, koks repertuaras yra geriau – tik orginali muzika, ar ir transkripcijos, ar geriau pradėti mokytis groti tik gatavais bosais, ar baritoniniais? Tarp gausybės šių specifinių klausymų, aš norėčiau pakomentuoti kai kuriuos pedagoginius aspektus, susijusius su bendruoju muzikiniu išsilavinimu. Šiems klausimams pastaruoju metu yra nepakankamai skiriama dėmesio.
Muzikinis išsilavinimas yra dalis bendrojo išsilavinimo. Dainavimas, klausymas ir grojimas instrumentu, sužadina fantaziją ir kūrybiškumą, padeda susikoncentruoti. Jausti džiaugsmą, kuriant kažką kartu, laimėti kitų pasitikėjimą – tai skatina jauno žmogaus ryžtingumą, pasitikėjimą savimi. Muzika veikia vaiko emocijas, jausmus. Muzika padeda formuotis asmenybei, stiprina vidines jėgas ir yra tikrai svarbiausias socialinis faktorius, žmonių bendravime.
Kas gali įsivaizduoti gyvenimą be muzikinio judėjimo, be melodijos kvėpavimo, be ritmo ir harmonijos? Tai yra tai, dėlko muzikinis lavinimas yra viena iš svarbiausių užduočių muzikinėje kultūroje. Muzikinis auklėjimas prasideda nuo kūdikio. Tai yra vienas iš svarbiausių aspektų tiek paauglių, tiek suaugusių žmonių auklėjime. Muzikinis lavinimas prasideda nuo pačios paprasčiausios gamos, nuo paprasčiausios dainos ir užbaigia daug sudėtingų procesų. Visas muzikinis auklėjimas, nežiūrint visko, suteikia džiaugsmo ir bendrumo jausmą. Jeigu vaiko nedžiugina muzika, reiškia jo muzikinių gabumų niekas nelavino. Jeigu jo auklėjimas pradžioje vyko be muzikos, ir tik vėliau buvo pradėta bandyti muzikuoti, tai muzika tokiam žmogui neteikia gyvenimo džiaugsmo ir emocijų, nepadeda pasiekti tikslo. Muzika ir muzikinis auklėjimas, būdamas gero mokytojo ir muzikanto rankose, formuoja vientisumą, ir šios sąvokos tampa tokios neatskiriamos, kaip pavyzdžiui „žmogus“ ir jo „gyvenimas“. Taigi muzikantas yra mokytojas, o mokytojas yra muzikantas.
Muzikos mokyklos yra svarbiausia grandis muzikiniame gyvenime. Individualios sąlygos ir pagrindiniai reikalavimai kiekvienam mokiniui, lavinimo procese reikalauja lanksčios ir įvairialypės pedagogikos bei psichologijos, kuri leidžia pasiekti optimalių rezultatų, skatinant mokinių muzikinius gabumus ir meistriškumą. Tai ilgas tobulėjimo kelias, aktyviai studijuojant kiekvieno mokinio esmę bei individualius pasiekimus. Tai pagrindinių reikalavimų rezultatų įvertinimas šiame darbe.
Kiekvieno mokinio gabumai yra tobulinami skirtingai. Pavyzdžiui, tobulinant tam tikrus sugebėjimus, yra sudaromos tam tikros amžiaus grupės, atitinkančios tam tikrus, ypatingus reikalavimus. Kiekvieno mokinio gabumai ir atlikimas tam tikrų kūrinių yra individualūs. Labai svarbu yra teisingai ugdyti vaiko grojimo judesių motoriką. Patirtis rodo, kad sensorinių – motorinių gabumų ugdymas (jausmų ir pojučių pusiausvyra) yra labai svarbūs, grojant instrumentu, ir šito išmokti vėliau gali būti nebeįmanoma. Sensoriniai – motoriniai gabumai (jie aukščiau visko!) yra įsigyjami ir ypač svarbūs grojant instrumentu. Ilgalaikė patirtis parodė, jog vaiko ranko judesių motorika yra svarbiausia, tačiau muzikinė fantazija (dainavimas, klausymas, ritmas) taip pat negali būti ignoruojami.
Pedagoginės bei kultūrinės srities specialistams – mokytojams ir instruktoriams, yra labai svarbus mokinio individualus darbas. Sėkmingam darbui reikalingas polinkis, motyvacija ir susidomėjimas mokomuoju dalyku. Kuo daugiau mokinys turi priežasčių geram mokymuisi, tuo geresni jo pasiekimai ir rezultatai. Bendravimas su muzika privalo teikti mokiniui džiaugsmą, tačiau šitai jis privalo užtarnauti emocionaliai susitapatindamas su šiuo menu, kurio rezultatus pajus tik daug dirbdamas. Mes turime atsisakyti mokymo, kada kartojami ir koreguojami garsai, naudojant pirštuotes, įvairius judesius bei techninius pratimus. Tai komplikuoja grojimą instrumentu. Visapusiško bendro muzikini išsilavinimo esmė yra estetinio muzikinio supratimo tobulėjimas. Šis estetinis išsilavinimas, apimantis emocijas, supratimą bei įsisavinimą, yra reikalingas bet kokiame darbe. Visada ir visur yra aukštai vertinami sugebėjimai padainuoti paprastą toną, melodiją ar liaudies dainą.
Gabumų tobulinimas yra svarbus kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime, o ypač tai svarbu asmenybei, apdovanotai muzikiniu talentu. Pagrindinio talento išskyrimas labai svarbus kiekvieno žmogaus vystymęsi. Išskirtinio talento savybės gali būti: sugebėjimas koncentruotis, atkaklumas, ištvermingumas, sugebėjimas priimti greitus psichologinius sprendimus bei analizuoti faktus, fantazijos ir idėjų gausa. Talentas turi būti tobulinamas sunkiu darbu, nuolat sistemingai ir tikslingai mokantis. Ugdant muzikinį talentą, išryškėja asmenybė su savo elgesiu bei tolesne veikla. Talentas visada išryškėja produktyviame, jautriame, turinčiame muzikinę nuojautą, emocionaliame bei estetiškai ir intelektualiai išsiskiriančiame mokinyje.
Mokiniai ar studentai, norėdami išmokti kūrinį, daug ko nežino. Siekiant žinių, jie turi būti pasiruošę daug ir sunkiai dirbti. Reikia mokytis įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Nuolatinis praktikavimasis yra speciali mokymosi forma, padedanti įsigyti naujų žinių. Tai naujų sugebėjimų įsigijimas, tobulinimas bei užtvirtinimas. Geresni rezultatai pasiekiami tik visiškai atsidavus savo tikslui ir nuolat sau kartojant: tu turi mokytis dirbti, tu gali mokyti ir dirbti dar daugiau. Tai nuolatinio tobulėjimo ratas, pakeliantis mus į aukštesnį lygį. Sėkmingo darbo ir sugebėjimų tobulinimo sėkmė priklauso nuo mokinio tikslo ir paskirtuies suvokimo bei jo gabumų progresavimo. Kiekvienas praktiškasužsiėmimas turi maksimaliai išnaudoti laiką ir pasiekti reikiamą rezultatą. Patirtis rodo, kad mokinio lasvanoriškumas yra svarbiausias sėkmės garantas. Pirmasis įspūdis apie muzikinį kūrinį remiasi į atmintį ir turimas žinias, tačiau ne visada jis yra teisingas. Mes žinome, kad yra sunku suvokti sudėtingus muzikinius tekstus, kuomet trūksta žinių. Pirmas užsiėmimas ir kartojimai turi būti įvesti greitai po naujos dalies išmokimo – tai mažais žingsneliais paženklinta sėkmė. Kad išlaikyti mokinių dėmesį, motyvaciją ir rezultatus, labai svarbu, kad mokytojas nuolat keistų mokymo metodus. Dažnai tų pačių dalykų kartojimas pamokoje nėra reikšmingas. Mechanišką krtojimą neišvengiamai lydi monotonija, tai įkyri ir vargina. Mokytojas privalo rasti metodus, leidžiančius technines problemas nugalėti greičiausiu keliu. Labai svarbu, kad programa būtų sudaryta iš kūrinių, sukurtų įvairiose epochose. Vėliau mokiniai privalo išmokti dirbti be mokytojo pagalbos (tai pirštuočių lavinimas, duplių keitimas, artikuliacija. Vėlesnėse klasėse mokinys privalo būti pasiruošęs analizuoti kūrinį, remdamasis savo psichologiniu ir muzikiniu – estetiniu supratimu).
Mokinio noras groti ir mokytis, didesne dalimi, priklaus nuo mokytojo pedagoginės nuojautos, ir todėl mokytojas už tai yra atsakingas bei turi būti pavyzdžiu savo mokiniams. Reikia pripažinti, kad mokinių žinios tobulėja tik esant sąžiningiems ir geranoriškiems santykiams tarp mokytojo ir mokynio. Taip pat labai svarbu teisinga motyvacija, kuri padeda įvertinti ir formuoti visus vaiko mokymus. Šios mokytojo ir mokinio pamokos, bei santykiai padeda mokiniui po truputį išskirti savus neabejotinus kriterijus. Apskritai mokinio augimą galime konstatuoti pradėjus konstatuoti mokytojo įtakai.
Vėl ir vėl mes turime koreguoti mokinio tobulėjančius sugebėjimus. Tobulėjantis mokinys turi būti iššūkis! Mes galime padėti mokiniui savarankiškai išspręsti susidariusias problemas bei klausymus. Ir tai tikrai jam džiaugsmo. Tuo pačiu metu jis mokosi įvertinti ir priimti savo pasiekimus. Taigi mokinio elgesys keičiasi, jam tobulėjant. Saviauka ir savęs tobulinimas yra būtinas elementas asmenybės tobulėjime, ir ypač tai svarbu muzikiniame auklėjime.
Kitas svarbus mokinių artistiškumo tobulinimo pagalbininkas yra pasirodymai, koncertai, konkursai. Čia svarbu tobulinti dėmesingumą, pareigingumą ir nepaprastai vertinga savybė yra savidisciplina. Neabejotinai reikšmingi mokiniams ir jų pasiekimų įvertinimui yra konkursai. Tačiau čia mokytojus tyko pavojus: labai dažnai „muzikos mokytojai“ pervargina mokinius duodami jiems per sunkias progamas. Tai dažnai sustabdo mokinio muzikavimo vystymąsi.
Kiekvienas mokytojas yra atsakingas už savo mokymą. Rišys tarp mokinio ir mokytojo privalo tapti visko pagrindu ir ši giminystė turi dominuoti tarp mokytojo patikimumo ir mokio gabumų. Galimybė pasiekti gerų rezultatų visada remiasi į mokytojo optimizmą, pedagogines idėjas bei šiltą pamokos atmosferą. Tai visai nereiškia, kad mokytojas turi slėpti sunkumus ir nesėkmes. Priešingai, turime išskirti neabejotinų problemų ir sunkumų esmę bei rasti pedagoginius bei psichologinius metodus, reikalingus jų sprendimui. Mokytojo pedagoginis nuovokumas visada suras vidurį tarp kritikos ir nuolankumo. Išsilavinimo tikslas yra – efektyviai panaudoti savo žinias, meninius sugebėjimus ir užtikrinti ramybę bei pasitikėjimą savimi. Daug akordeono mokytojų, iš esmės, savo mokinius moko grojimo technikos ir nesirūpina visapusišku muzikiniu jų vystymusi. Technika yra reikalinga, kad atskleisti muzikos esmę. Mokiniai mokosi valdyti instrumentą, ir taip stengiasi išgauti jo „vidinę esmę”. Kad pasiekti šį tikslą, pamoka privalo būti kiek įmanoma įdomi, jaudinanti ir įvairi – paprasta meno pamoka. Muzikos mokytojas tikisi mokyti savo dalyką, pasitelkęs meną. Mokant groti, žinomi metodai, kurie remiasi psichologijos pagrindais bei psichologiniu procesu, ir visada padeda mokinį sudominti emocionaliai. Susidomėjimas ir meilė muzikai, tai priežastis mokinio paskatinimui, kuris labai svarbus mokinio, kaip muzikanto formavimui bei jo profesiniam tobulėjimui. Visa tai kuria mokytojas. „Mokymasis turi būti jo aistra!” (Puiku, jei tai yra mokinio aistra mokytis!). Pradžioje apskritai formuojama garsų kalba, muzikinė atmintis ir visa kita, gali sužadinti improvizacinį mąstymą.
Mokinio pasąmonėje užsifiksuoja įvairūs gyvenimo momentai, kurie išsilieja garsų pamėgdžiojimu, istorijų ar legendų kūrimu. Tuo pačiu metu nauji klausymo metodų pagrindai pradžioje yra kūrybiški. Negalima pamiršti, kad prastas pradinis muzikinis ugdymas, yra labai sunkiai kompensuojamas universitetuose. Mokytojo autoriteto kriterijai yra pagarba bei pripažinimas. Ir tai turi būti nuolat atnaujinama. Autoritetas yra charakterizuojamas neabejotinomis profesinėmis žiniomis bei sugebėjimais, stabilia ideologija ir moralinėmis savybėmis, įtakingumu, sugebėjimu teisingai ir kompetentingai pasiūlyti mokiniui teisingus problemų sprendimus. Pagrindines mokymo pradžios problemas rodo optimalaus repertuaro ieškojimas, instrumentų bei grojimo sistemos. Bet tai dar nereiškia, kad mes matome visus problemų sprendimus.
Įvairiuose muzikos literatūros straipsniuose pradžia yra siejama su mentalitetu, talentu ir mokinio susidomėjimu. Tačiau konkursai šių savybių nevertina. Muzika keičiasi pastoviai. Kai kokie sąskambiai buvo nemalonūs ankstesnių amžių žmonėms, tuo tarpu šiandiena tai populiari muzika. Akordeonistams dažnai trūksta naujų kūrinių, kurie vėliau tampa tradicine muzika. Kad akordeonas ateityje tobulėtų, reikalingi šiuolaikiniai menininkai ir kompozitoriai, o tam neužtenka vien menininko jausmų, reikalingas rimtas pradinis muzikinis mokymas. Ar yra toks kompozitorius – akordeonistas, kuris parašė tiek pradžiamokslių akordeonui, kiek Šumanas ar Čaikovskis jų parašė fortepijonui? Mokomosios medžiagos muzikos mokykloms, deja, yra tik keletas vienetų, tačiau tai labai svarbu mokinių kvalifikacijos kėlimui (mokinys metode!). Gera muzika pradiniame etape retai atneša nesėkmę! Jeigu būtų pakankamai gerų, originalių kūrinių akordeonui, transkripcijų atlikimas nebūtų toks problematiškas.
Grojant instrumentu, labai svarbios yra mokinio anatominės, psichologinės savybės. Natūralios muzikanto galimybės yra apsprendžiamos jo rankų struktūros (ritmingumas, tolygumas, tikslumas), kas surišta su nervų sistema. Šiandiena mes galime studijuoti įvairių muzikantų psichologiją, jų grojimą, parodyti jų klaidas bei netikslumus, ir paimti tai, kas mums priimtina, kas mums nesunku. Šie dalykai yra naujo mokymo metodo pagrindas. Normali psichika ir sveikas požiūris yra pakankama sąlyga akordeonisto sėkmei. Specialių kūno judesių bei raumenų funkcijos koncentruojasi į nervų sistemą, ir tai labai svarbu. Šias savybes turi turėti kiekvienas mokinys, pasirinkęs akordeoną savo instrumentu. Šalia puikių anatominių ar psichinių savybių, reikalingas muzikalumas, stipri valia ir intelektas. Silpnumas ir išglebimas trukdo sėkmingam grojimui. Jeigu pasirinkto kūrinio pirštuotė bus stabili ir taisyklinga, tai judindamas ir treniruodamas savo pirštus, muzikantas galės produktyviai tobulinti savo kūno judesius. Galutiniame mokymo etape pradinis vaiko instrumentas yra pakeičiamas į koncertinį akordeoną. Mygtukinis akordeonas pradiniame mokymosi etape yra laikomas praktiškesniu bei tobulesniu. Taipogi šiandienos atlikėjai – akordeonistai savo mokinius moko groti daugiausia mygtukiniu akordeonu.
Klausimas, ar pradėti mokyti groti gatavų ar baritoninių bosų akordeonu, išlieka aktualus tiek mygtukinio, tiek klavišinio akordeono gerbėjams. Kad mokinys grotų tikrai muzikaliai, dažnai akordeono mokytojai daro klaidą, savo mokyme naudodami diskutuotinas programas, nenorėdami pagrindinių reikalavimų panaudoti kūrybingai. Yra sukurtos dominuojančios akordeono mokymo sistemos pagal muzikos paskirtį: akordeonas tikrai tinka folklore ir meno srityse, kur naudojami visi muzikos instrumentai. Dažnai šiuolaikiniai akordeono mokytojai susiduria su sunkumais, nes turi būti pasiruošę mokyti bet kokia muzikos kryptimi. Kaip menininkas, kiekvienas mokytojas kelia sau tikslą ir vertina šį instrumentą, kaip koncertinį, tačiau tuo pačiu jis propaguoja ne tokią prestižinę mūsų instrumento pusę, kuri lavina ir patinka tikrai ne mažai daliai publikos. Taigi mums reikia labai daug akordeonistų, pasireiškiančių abiejose muzikinėse kryptyse. Iš jų finale išsiskiria tik keletas. Jei grojančiam menininkui šis kompromisas nėra svarbus, tai, siekiant bet kokio kriterijaus, reikalingas darbas (nuolatinis garso klausymas nuo pat pirmos pamokos). Pagrindinis bruožas – meilė muzikai! Mokinio ir mokytojo suartėjimo procesas, ilgu ir sunkiu darbu, siekiant neabejotino tikslo – tobulinti akordeono meną – yra tikrai kilnu. Mes turime būti pakantūs. Tik mažas žingsnis į ateities tobulėjimo procesą yra tikrai vertingas! Muzikanto gabumus mes visada turime atrasti ir išryškinti pačioje muzikinio lavinimo pradžioje. Tokiam darbui yra tinkamas tik labai geras mokytojas!
Iš anglų kalbos vertė Violeta Žymančiūtė
Paimta iš žurnalo „Akordeonija“
