Straipsniai

2008.09.28

 

Vladislavas Zolotariovas – akademinio repertuaro akordeonui Rusijoje pradininkas. 
V. Zolotariovo kūrybos įtaka šiuolaikinių kompozitorių kūrybai akordeonui.
Parengė Danielius Rozovas
 
     Kompozitorius V. Zolotariovas – ryški daugialypė asmenybė, trumpam sužibėjusi muzikiniame danguje. Jo kūryba paliko ryškų pėdsaką ne tik rusų, bet ir viso pasaulio mygtukinio akordeono meno kultūroje. Prisiminimuose apie V. Zolotariovo asmenybę Fridrichas Lipsas rašo: ,,Vladislavas Zolotariovas į mygtukinio akordeono meno pasaulį įėjo drąsiai ir ryžtingai. Jo vardas iš karto tapo muzikinės raiškos originalumo ir modernumo sinonimu. Jau po pirmųjų jaunojo kompozitoriaus kūrinių publika buvo paveikta jo muzikinės kalbos originalumu bei vaizdingumu, drąsiomis faktūrinės raiškos ir netgi meninės estetikos naujovėmis. Klausantis jo kompozicijų atrodė, kad skamba ne įprastas akordeonas, bet visiškai naujas muzikos instrumentas.“. Šiandien galėtume suskaičiuoti ne vieną atlikėjų bei mokytojų kartą, kuri savo muzikinį skonį bei meninės technikos meistriškumą gludino grodami kompozitoriaus vaikiškas siuitas, sonatas, kitus žymius opusus.
     Kompozitorius neabejotinai jautė didelę meilę akordeonui, kurią pabrėždavo savo dienoraščiuose: „Bajanas(mygtukinis akordeonas-aut.)! Kokia laimė, kad aš pradėjau mokytis groti būtent šiuo instrumentu. Jaučiu savyje neišmatuojamą jėgą, bet turiu labai stengtis...“ Puikus instrumento techninių ir tembrinių galimybių išmanymas bei meistriškas jo valdymas, domėjimasis šiuolaikinėmis komponavimo technikomis, bendradarbiavimas su tuo metu aktyviai koncetuojančiais instrumento virtuozais Eduardu Mitčenko bei Fridrichu Lipsu sudarė palankią dirvą V. Zolotariovui realizuoti save kaip kompozitorių bei sukurti pasaulyje pripažintus kūrinius.Visą eilę savo ankstyvųjų kūrinių V. Zolotariovas dedikavo atlikėjui E. Mitčenko. Šis atlikėjas pirmasis atliko kompozitoriaus „Vaikišką siuitą Nr.1 “ bei „ Penkias lyrines pjeses “ , o vėliau „ Partitą “ ir „ Vaikiškąją siuitą Nr. 2 “. Reikėtų paminėti ir tai, kad E. Mitčenko iniciavo ir kitų kompozitorių originalių opusų akordeonui kūrybą. Bendradarbiavimo su kompozitoriais G. Šenderiovu, Kirilu Volkovu, A. Rybnikovu, G. Gladkovu dėka gimė ne vienas koncertas mygtukiniam akordeonui ir orkestrui.
     Kitas svarbus kompozitoriaus V. Zolotariovo kūrybos ir gyvenimo etapas buvo pažintis su atlikėju ir mokytoju F. Lipsu, bei jų tolimesnis glaudus bendradarbiavimas. Kompozitoriaus V. Zolotariovo ir atlikėjo F. Lipso draugystė buvo stipri ir kūrybinga. F. Lipsas plačiai propagavo V. Zolotariovo kūrybą akordeonui, įtraukdamas kompozitoriaus kūrinius į savo koncertines programas bei rengdamas autorinius kompozitoriaus koncertus tėvynėje ar užsienyje. F. Lipsas aukštai vertino V.Zolotariovo kūrybą ir visuomet suvokė jos reikšmę akademiniam akordeono repertuarui. Savo prisiminimuose F. Lipsas rašo: „Jau pirmuose kūriniuose („Romantinė siuita“ , „Koncertinė fantazija“ akordeonui ir fortepijonui, „13 etiudų Paganini tema“) šiam instrumentui, išryškėjo kūrybiniai V. Zolotariovo principai, kurių jis neišsižadėjo visą savo gyvenimą: akordeono, kaip akademinio instrumento suvokimas, siekimas juo giliai, vaizdingai, dramatiškai atskleisti kūrinių meninį turinį, tuo pačiu atrandant naujas instrumento išraiškos priemones (...). V. Zolotariovas pasižymėjo išskirtine kūrybine jėga ir ypatingai aukštais reikalavimais sau pačiam.“ Kompozitoriaus kūrybinis palikimas akordeonui neįkainojamas. Tarp kūrinių, sudarančių akademinį akordeono repertuarą – Kamerinė siuita, Koncertas mygtukiniam akordeonui ir simfoniniam orkestrui, Partita, dvi koncertinės simfonijos mygtukiniam akordeonui ir orkestrui, dvi sonatos, Ispaniškoji rapsodija („ Ispaniada“), vaikiškų siuitų ciklas, „Gedulinga muzika“, „A la Musorgskij“, „Rondo kapričiozo“ trims mygtukiniam akordeonams, „ 24 meditacijos mygtukiniam akordeonui“.
     Be naujų kūrinių inicijavimo atlikėjas F. Lipsas taip pat emociškai palaikydavo kompozitorių svarbiomis gyvenimo akimirkomis. Vienas tokių reikšmingesnių kompozitoriaus V. Zolotariovo biografinių epizodų, įtakojusių mygtukinio akordeono akademinio pripažinimo procesą, buvo kompozitoriaus apsisprendimas 1974 m. metais tapti Kompozitorių sąjungos nariu. Mums – akordeono meno kultūros atstovams šis įvykis svarbus dar ir tuo, kas įvyko šiame priėmimo į sąjungą posėdyje. Posėdžio metu, kurio komisiją sudarė tokie žymūs kompozitoriai kaip Sofija Gubaidulina, Viačeslavas Artiomovas, V. Zolotariovas pristatė kelis savo kūrybos pavyzdžius. Vienas jų buvo Sonata bajanui Nr. 3, kurią gyvai atliko F. Lipsas.
     Atkreiptinas ypatingas dėmesys į V. Zolotariovo požiūrį vertinant šiuolaikines komponavimo technikas. Trečioji kompozitoriaus sonata buvo parašyta laikotarpiu, kai jo kūryboje stipriai jautėsi šiolaikinės Vienos mokyklos įtaka. Tuo pačiu laikotarpiu buvo sukurta oratorija „Paminklas revolicijai“, „Penkios kompozicijos“ bei „24 meditacijos“ mygtukiniam akordeonui. Šie opusai sukurti pasitelkus dvylikos tonų garsaeilio komponavimo techniką. Kompozitorius visgi individualiai žvelgė į šią techniką. Apie šį kompozitoriaus kūrybos laikotarpį F. Lipsas rašo: ,,dvylikos tonų komponavimo technika jam (V. Zolotariovui-aut.) nebuvo dogma. Jis domėjosi naujomis idėjomis šioje srityje. Viename jo dienoraščių randame šiuos pastebėjimus minėta tema: ,,Mes galime kurti kaip Šionbergas ir jo pasekėjai, bet dėl mūsų asmeninių, įgimtų sugebėjimų mes neturime taip komponuoti. Atsižvelgiant į Vienos kompozitorių pasiekimus, mes privalome rasti savo kelią.“ (...) „24 meditacijos“ mygtukiniam akordeonui akivaizdžiai įtakotos J. S. Bacho „Fugos meno“, tačiau parašytos dvylikos tonų garsaeilio pagalba“. Šio kūrinio įžanginiame žodyje autorius rašė: „Šiuolaikiniai kūriniai reikalauja muzikinio teksto, kuris galėtų būti atliekamas ne tik mygtukinio akordeono, bet taip pat vargonų, gitaros, fortepijono, vokalo ar instrumentinio ansamblio, elementariai jam pritaikius, neiškreipiant kompozitoriaus teksto.“. Šie pastebėjimai vaizdingai įrodo, kad kompozitorius nemėgino atkartoti tai, kas jau sukurta, bet ieškojo originalaus unikalaus kelio kūrybiniame, muzikiniame mąstyme. Remdamasis šiais principais, kompozitorius sukūrė trečiąją sonatą mygtukiniam akordeonui.
     Taigi, nuskambėjus paskutiniams sonatos akordams, prasidėjo diskusija kurios metu posėdžio komisijos nariai negailėjo pagyrų kompozitoriui bei atkreipė dėmesį į jo talentą. Kelis šio posėdžio komentarus pateikia F. Lipsas savo straipsnyje apie V. Zolotariovą: „Sofija Gubaidulina kalbėjo apie jauno kompozitoriaus talentą, kurį aiškiai ir pelnytai palaikė. Viačeslavas Artiomovas pažymėjo, kad tai ne paprastas talentas, aukščiausio lygio profesionalas, jau susiformavęs kompozitorius. Kompozitorius Grigorijus Fridas kalbėjo: „Turiu pripažinti, kad mane labai sukrėtė mygtukinio akordeono sonata ir jei anksčiau kilo abejonių dėl V. Zolotariovo muzikos, tai šį kartą jos visiškai išsisklaidė.“
     Šis pasirodymas buvo labai sėkmingas kompozitoriui. Šio svarbaus įvykio dėka užsimezgė kompozitorės S. Gubaidulinos bei atlikėjo F. Lipso draugystė. Aukštas sonatos įvertinimas suteikė vilčių „iškelti“ mygtukinį akordeoną į naują – akademinį plėtojimosi etapą. Pasinaudodamas šia puikia proga F. Lipsas paprašė S. Gubaidulinos parašyti ką nors mygtukiniam akordeonui. Kompozitorė mielai sutiko, atsakydama: „Būčiau laiminga, galėdama parašyti šiam instrumentui( ...) man pasirodė, kad mygtukinio akordeono raiškos galimybės milžiniškos.“
     Po trijų metų S. Gubaidulina parašė kūrinį mygtukiniam akordeonui solo „De profundis“. Anot F. Lipso, kompozitorė išradingai panaudojo mygtukinio akordeono garso liežuvėlių individualiąsias raiškos galimybes, atskleidusias akustinį instrumento potencialą ir taip nukreipė jo raiškos galimybių plėtojimą nauju keliu. „De profundis“ žinoma, buvo ne vienintelis 
S. Gubaidulinos kūrinys mygtukiniam akordeonui. 1979 metais pasirodė kompozitorės „In Croce“ violončelei ir mygtukiniam akordeonui, 1982 metais sukurti „Septyni žodžiai“ violončelei, mygtukiniam akordeonui ir styginiams, 1987 sonata mygtukiniam akordeonui „Et Expecto“, 1991 metais – „Silencio“ mygtukiniam akordeonui, smuikui ir violončelei, 1996 metais – „Pakaruoklių dainos“ balsui, fleitai, mygtukiniam akrodeonui, kontrabosui ir mušamiesiems pagal Marinos Cvetajevos eiles, 2003 metais šešių heksakordų variacijos „Skorpiono ženkle“ mygtukiniam akordeonui ir simfoniniam orkestrui. Tai ko gero vienas įspūdingiausių autorinės kūrybos akordeonui sąrašas, kuriuos parašė pasaulyje pripažinta profesionali kompozitorė. Akordeono plėtojimasis pasuko nauju, pripažinimo keliu. Mygtukinis akordeonas vis kabiau siekė atsidurti greta kitų klasikinių instrumentų. Savaime suprantama tai ne vien V. Zolotariovo ar S. Gubaidulinos kūrybos nuopelnas. Todėl F. Lipsas atkakliai siekė pažinčių su kitais pripažintais kompozitoriais, kurie žvelgė į akordeoną, kaip į akademinį instrumentą, be išankstinės neigiamos nuomonės. Šiandien galime konstatuoti, kad F. Lipsui tai pavyko. Jo titaniško darbo dėka mygtukiniam akordeonui solo bei įvairioms sudėtims Rusijoje yra parašyta per 30 kūrinių dedikuotų jam. Akordeonui rašė tokie žymūs Rusijoje ir už jos ribų kompozitoriai, kaip Edisonas Denisovas, Jefremas Podgaicas, Sergėjus Berinskis, Aleksandras Žurbinas, Nikita Bogoslovskis, Aleksandras Rozenblatas, Bogdanas Preczas, Vladimiras Riabovas, Michailas Broneris, Tatjana Sergejeva, Aleksandras Cholminovas ir kt.
     Ne visada naujo kūrinio gimimas buvo lengvas ir greitas. Kartais kūrinio tekdavo palaukti ir keletą dešimtmečių. Taip buvo ir su kompozitoriumi Edisonu Denisovu. F. Lipso pažintis su E. Denisovu įvyko V. Zolotariovo dėka. V. Zolotariovas paprašė E. Denisovą išklausyti trečiąją sonatą mygtukiniam akrodeonui. E. Denisovas – vienas žymiausių rusų XX a. kompozitorių. Jis aktyviai domėjosi vakarų avangardiškomis tradicijomis. Kompozitorius liko sužavėtas tobula sonatos forma ir labai geru skambesiu. ,,Pirmoji dalis jam patiko...“ – prisimena F. Lipsas – „... antra – mažiau (patiko tik jos sonorika), labai puikiai įvertino trečią dalį (fugato), ketvirtoje dalyje jam nepatiko, pasireiškianti muzikos eklektika (dodekafonija, tonališkumas). Jis taip pat liko susižavėjęs mygtukinio akordeono galimybėmis, negailėjo instrumentui pagyrimo žodžių. Taip užsimezgė F. Lipso pažintis su žymiu Rusijos kompozitoriumi E. Denisovu, kuri lėmė, praėjus net 22 metams nuo pažinties, 1995 m. atsiradusį solinį kūrinį mygtukiniam akordeonui „Iš prieblandos į šviesą“. 
     Kartais kompozitoriai patys susirasdavo atlikėją ir pasiūlydavo jam atlikti savo opusus. Taip F. Lipsas susipažino su to meto jaunu kompozitoriumi S. Berinskiu. Pažintis įvyko 1990 metais telefoninio skambučio metu. S.Berinskis norėjo perduoti F. Lipsui žinią apie vieno kompozitoriaus kūrinį akordeonui. Šio pokalbio metu F. Lipsas pasiūlė S. Berinskiui parašyti muzikos mygtukiniam akordeonui. S.Berinskis sutiko ir jau tais pačiais metais parašė partitą, vėliau pavadintą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Apskritai per aštuonerius kompozitoriaus ir atlikėjo bendravimo metus, buvo parašyti aštuoni reikšmingi soliniai bei kameriniai kūriniai mygtukiniam akordeonui. Jų tarpe: „Il dolce dolore“ (švelnus skausmas) mygtukiniam akordeonui ir violončelei, „Miserere“ sopranui, mygtukiniam akordeonui ir fortepijonui, „Trys pjesės mauvais stiliuje“(„mauvais“- pranc. blogas, piktas) mygtukiniam akordeonui ir mikrofonui, Simfonija Nr. 3 „... ir apsiniaukė dangus“ (Apokalypsis) mygtukiniam akordeonui ir simfoniniam orkestrui, „Šviesos bangos“ dviems mygtukiniam akordeonams, „Cinema“ mygtukiniam akordeonui ir „Jūros peizažas“ smuikui ir mygtukiniam akordeonui.
     Tai buvo keletas atlikėjo bendradarbiavimo su kompozitoriais pavyzdžių, kurių galbūt nebūtų buvę be V. Zolotariovo, jo kompozitoriaus talento bei meilės mygtukiniam akrodeonui. Originalių kūrinių mygtukiniam akordeonui gimimas buvo darbo, kurį pradėjo V. Zolotariovas, vėliau tęsė S. Gubaidulina pradžia. V. Zolotariovo kūryba privertė atsigręžti į mygtukinį akordeoną ne vieną žinomą kompozitorių. Tačiau taip pat svarbus buvo ir atlikėjo F. Lipso vaidmuo, kuris sugebėjo perteikti klausytojui tai, ką norėjo pasakyti kompozitorius, atskleisti milžiniškas akordeono galimybes bei įtikinti, kad šis instrumentas yra akademinis ir taip inicijuoti kompozitorių kūrybą akordeonui.
     Pabaigai norėčiau pacituoti F. Lipso mintį iš straipsnio apie kompozitorių V. Zolotariovą: „V. Zolotariovas, savo kūrinių dėka praturtino specifinę akordeono muziką kamerinės muzikos žanru, o S. Gubaidulina „paėmė“ akordeoną iš V. Zolotariovo rankų ir savo didelio autoriteto bei reputacijos dėka, padėjo surasti jam vietą akademinėje muzikoje“.


Komentarai


Komentarų nėra

    Parašyti komentarą



    Rekomenduojame

    Įkelti naujieną

    Užsiprenumeruoti naujienas

    Renginių kalendorius

    << < 2017 Rugsėjis > >>
    Pr An Tr Kt Pn Št Sk
    28293031123
    45678910
    11121314151617
    18192021222324
    2526272829301

    Artimiausi renginiai


    Užsiprenumeruoti renginius

    Rekomenduojame

    © 2007-2017 Akordeonas.lt. Visos teisės saugomos.      |      Atsakomybės apribojimas      |      Publikavimo taisyklės
    Developed by eif.    Design by inCube.