Netekome Lietuvos akordeonistų autoriteto, akordeono tėvo, kuris išaugino ne vieną talentingų akordeonistų kartą. Tai buvo nesuvokiamai didžiulio talento muzikas ir be galo didelės širdies žmogus. Kazys buvo visų draugas, kiekvieno paklausiantis, kaip sekasi, visiems suteikiantis pagalbą. Profesorius visada išlikdavo neįtikėtinai kuklus, niekada nesivaikydavo titulų ir garbės. Visas šias vertybes jis stengdavosi įdiegti ir savo studentams: „Visų pirma svarbu būti geru žmogumi ir po to tik geru muzikantu”, – sakydavo profesorius. Tai dėstytojas, dirbęs iš visos širdies, neskaičiuojantis laiko ir savo jėgų. Jis savo mokiniams sakydavo: „Mano durys visada yra jums atviros”, „Buvusių mokinių pas mane nėra, esate laukiami visada”. Kiekvienas galėdavo ateiti pas jį į pamoką: nesvarbu, ar tai jo studentas, ar buvęs studentas, ar visai net ne akordeonistas – visi būdavo laukiami, o dėstytojas kiekvieną kartą atiduodavo visą save, neskaičiuodamas laiko. „Dirbsime tiek, kiek reikės”, – sakydavo profesorius ir paskaitos kartais nusitęsdavo iki vidurnakčio, o atsiskaitymai vieną kartą tęsėsi net iki ketvirtos valandos ryto. Atrodo, dėstytojas turėtų būti pavargęs, bet štai – jis jau po kelių valandų kitą dieną ryte vėl su gera nuotaika laukia ateinančių studentų. Jo stiprybė buvo įspūdinga. Deja, liga pasiglemžia ir pačius stipriausius.
Ilsėkitės ramybėje mūsų visų drauge, įkvėpėjau, mokytojau. Jūs išliksite mūsų atmintyje amžinai.
