Tylu…tuščia…ir nyku…
Dar vienu angelu mažiau šioj žemėj… Neveltui Jūs taip mylėjote angelus…
Rašau Jums laišką. Kupiną begalinės pagarbos, dėkingumo, šilumos.
Paskutinį laišką…
Praėjo metai, kai fiziniu pavidalu Jūsų šalia nėra. Nebėra kieno
paklausti patarimo, nebegali išklausyti pastabų, nebėra kam palinkėti
sveikatos…Tačiau mintimis aš su Jumis bendrauju. Bendrauju nuolatos.
Pasiilgstu. Ir taip kaip pernai per Šv. Kalėdas skubėjau sveikinti
skambučiu…Tačiau ranka pati nusviro. Jūsų iš tikrųjų nebėra…
Jūs darėt žmonėms įspūdį. Nesvarbu ar neigiamą , ar teigiamą, bet
abejingų Jums nelikdavo. O tai kur kas geriau, nei būti išvis
nepastebimam.
Filosofiniu mąstymu grįstas mokymas, toli gražu buvo suprantamas ne
kiekvienam ir ne visada. Net gerai nesuvokiant esmės, mintys galvoje
tapdavo sujauktos. Nebe pavykdavo galvoti įprastai. Juk tobulybės
ieškojimui ribų nėra. Ir tas „čiut-čiut”… Juk Jūs suprantate apie ką
aš, ar ne?
Be galo inteligentiška, bet kokiais sunkiais gyvenimo etapais
išlikdavote išdidi, pasitempusi ir niekada neprarandanti optimizmo.
Jūs buvot Mokytoja iš didžiosios raidės. Ugdytoja. Muzikos Motina.
Begaliniu dvasingumu, supratingumu ir tolerantiškumu supanti
aplinkinius.
Prisimenu Jus pasakojant apie Šv. Mišias – rimtis, susikaupimas ir
gražiausia bei svarbiausia jų dalis, tai ramybės palinkėjimas. Jūs
sakėte: „…ir ko gi žmogui daugiau reikia? Rami aplinka, ramūs namai,
rami siela…”
Ramybės Jums, Miela dėstytoja
Jūsų studentė,
Dangirutė Goštaltavičiūtė – Joneikienė
