Sofia Asgatovna Gubaidulina – rusų ir totorių kilmės kompozitorė. Gubaidulinos muzika yra atpažįstama dėl unikalių bei neįprastų instrumentuotės kombinacijų bei mistinio muzikinio pasaulio kūrimo.
Gubaidulina gimė 1931m. Chistopolyje tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijoje. Studijavo kompoziciją ir fortepijoną Kazanės konservatorijoje. Po to tolesnes studijas tęsė Maskvos konservatorijoje. Dėl tam tikrų alternatyvių sąskambių, jos muzika studijų metais buvo laikoma „klaidinga“. Kita vertus ją palaikė Dimitrijus Šostakovičius, kuris, vertindamas jos baigiamąjį egzaminą, paskatino ir toliau tęsti jau pradėtą „klaidingą kelią“.
Gubaidulina savo kaip kompozitorės tarptautinį pripažinimą subrandino, kai apie 1980m. Gidonas Kremeris pristatė jos koncertą smuikui „Offertorium“. 2000m. Gubaidulina kartu su Tan Dun, Osvaldo Golijov ir Wolfgang Rihm buvo tarptautinės Bacho akademijos Štutgarte paskirti parašyti kūrinį projektui „Pasija 2000“ („Passion 2000“), kuris buvo skirtas Johanui Sebastianui Bachui atminti. Jos indėlis buvo Jono pasija (Johannes-Passion). 2002m. tęsdama šį darbą ji parašė Jono Velykos (Johannes-Ostern), kurį užsakė Hannover Rundfunk. 2007m. Gubaidulinos 2-sis koncertas smuikui „In Tempus Praesens“ buvo atliktas smuikininkės Anne-Sophie Mutter Lucernos festivalyje. Šis kūrinys buvo atvaizduotas Jan Schmidt Garre filme „Sofija – koncerto smuikui biografija“ („Sophia – Biography of a Violin Concerto“).
Nuo 1992m. Gubaidulina gyvena Hamburge Vokietijoje. Ji yra Frankfurto, Hamburgo ir karališkosios Švedijos muzikos akademijų narė.
Gubaidulinai muzika buvo tarsi atsiribojimas nuo slogios politinės atmosferos vyravusios Sovietų Sąjungoje. Dėl šios priežasties ji muziką asocijavo su žmogaus transcendentiniu ir mistiniu dvasingumu, kuris ryškiai atsiskleidžia jos darbuose. Elektroninės muzikos ir improvizacinės technikos įtaka iliustruoja jos neįprastas muzikines kombinacijas, unikalias instrumentuotes ir tradicinių rusų liaudies instrumentų panaudojimą solo bei kamerinės muzikos kompozicijose. Tokių kūrinių pavyzdžiai yra „De profundis“ bajanui, „Et expecto – Sonata“ bajanui ir „In croce“ violončelei ir vargonam arba bajanui.
Kita improvizacinės technikos daroma įtaka atsiskleidžia jos susižavėjime perkusiniais instrumentais. Ji sieja neaprėpiamą šių instrumentų tembrinę įvairovę su žmogaus transcendentine laisve.
Būdama gilaus tikėjimo asmenybė, Gubaidulina savo dvasingumą geba atskleisti tam tikrais muzikiniais simboliais. Ji nesureikšmina intervalikos ir ritmikos ryšio, tačiau siekia atkleisti garso mistinę prasmę.
Melodine prasme Gubaidulina yra atpažįstama dėl dažnų chromatinių motyvų pakartojimų vietoj ilgų melodinių frazių. Ji naudoja mikro-chromatizmus (ketvirtatonius) ir dažnus glissando.
Gubaidulinos kompozicijos, nors ir persmelktos apokaliptinių užuomazgų, visada skamba tarsi įkvėptos konkrečių momentų. Dėl tokios mistinės kūrybos plėtojimo ji yra itin įdomi asmenybė muzikiniame pasaulyje, todėl nenuostabu, jog yra laikoma viena svarbiausių šių dienų kompozitorių.
Kūriniai bajanui:
„Fachwerk“ – bajanui, perkusijai ir styginiams
„Seven Words“– bajanui, violončelei ir styginiams
„Under the Sign of Scorpio“– bajanui ir orkestrui
„In croce“– bajanui ir violončelei
„Silenzio“– bajanui, smuikui ir violončelei
„De Profundis“– bajanui solo
„Et Expecto“– bajanui solo