Richard Galliano – prancūzų atlikėjas, kompozitorius. Yra sukūręs ir aranžavęs daugiau kaip 400 kūrinių. Šis interpretuotojas geba metai iš metų reprezentuoti save kaip nepaprastą kompozitorių bei aranžuotoją. Skirtinguose muzikos pasauliuose ir projektuose, kuriuose Galliano teko atsidurti bei dalyvauti, susidarė pagrindas pilnavertiškai įvertinti jį kaip kompozitorių. Pagrindiniai kūriniai, kurie palaipsniui formavo šį vaizdinį, yra Tango for Claude, La Valse a Margaux, Chat Pitre. Ir tai tik keli pavyzdžiai atskleidžiantys, koks stiprus yra Galliano kuriamas repertuaras. Richard Galliano yra neprilygstamas simbolis kompozitoriaus, kuris yra atviras kelionėms į skirtingus muzikinius pasaulius kartu su ypatingu jausmingumu bei gebėjimu prisitaikyti.
Nuo pat jaunystės užsidegęs entuziazmu, jis norėjo įrodyti, jog akordeonas yra vertas turėti itin garbingą vietą džiazo pasaulyje šalia saksofono ir trimito. Įkvėptas savo gerbiamo draugo Astor Piazzolla, Tango Nuevo pradininko, Galliano suklestėjo ne tik pastarajame stiliuje, tačiau suformavo ir „naująjį musette“ (musette – tradicinis prancūzų populiariosios muzikos ir šokio stilius) stilių, kuris visiškai atnaujino kiek sustabarėjusią ir laukusią naujovių prancūzų muzikos tradiciją.
Galliano gimė 1950m. Prancūzijoje, Kanuose. Jo tėvas Lucien Galliano buvo italų kilmės akordeono mokytojas, tad nenuostabu, jog Richard pradėjo mokintis groti akordeonu būdamas ketverių. Bestudijuodamas Nicos konservatorijoje, gilinosi ne tik į akordeono meną, tačiau ir į harmonija, kontrapunktą bei mokinosi groti trombonu. Būdamas 14 metų ir atradęs Clifford Brown muziką, Galliano susipažino su džiazu. Netgi jį patį nustebino faktas, jog tuo metu akordeonas dar buvo pakankamai neatrastas šiame stiliuje. Tada Galliano susidomėjo brazilų akordeonistais tokiais kaip Sivuca (Severino Dias de Oliveira)ir Dominguinhos (José Domingos de Morais), atrado džiazo entuziastų Amerikoje (Tommy Gumina, Ernie Felice ir Art Van Damme) bei ryškiausius italų atlikėjus (Felice Fugazza, Adam Volpi ir Luciano Fancelli). Taip jis ganėtinai atitolo nuo tradicinio stiliaus vyravusio Prancūzijoje.
1973m. Galliano persikėlė į Paryžių. Čia tris metus jis praleido grodamas grupėje tarp tikrų džiazo muzikantų, kurioje taip pat atsiskleidė kaip aranžuotojas, grupės vadovas ir kompozitorius. Jis taip pat yra įrašęs gausybę įrašų kartu su populiariausiais Prancūzijos atlikėjais (Barbara, Serge Reggiani, Charles Aznavour, Juliette Greco ir t.t.) bei nemažai muzikos filmams. Nuo pat 1980-ųjų pradžios Galliano žymiai dažniau pradėjo pasižymėti kaip džiazo atlikėjas bei improvizatorius. Tuo metu jo kolegų tarpe buvo galima pastebėti violončelistą Jean-Charles Capon, su kuriuo išleido savo pirmąjį diską, Ron Carter, su kuriuo jis susibičiuliavo ir kartu išleido albumą 1990m. Ir nemažai kitų atlikėjų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie Richard muzikinio gyvenimo raidos.
1991m., priimdamas Astor Piazzolla, kurį sutiko 1983m. įrašinėjant muziką prancūziškai komedijai, patarimą, Galliano atsigręžė į savo šaknis ir grįžo prie jo kiek pamiršto ir ignoruoto tradicinio repertuaro (valsai-musette, javos, tango ir t.t). Jis sumąstė išvaduoti akordeoną nuo mažumėle pasenusio jo įvaizdžio trijų ketvirtinių ritmo skalėje ir pristatė visiškai naują ritminę sampratą ir harmoninį stilių, siekiant priartinti šį instrumentą prie džiazo muzikos. Savo naująjį požiūrį jis pristatė išleisdamas CD „Naujoji Musette“, kurį įrašė kartu su Aldo Romano, Pierre Michelot ir Philip Catherine. 1993m. už šį diską jis buvo paskelbtas Prancūzijos metų muziku.
Toliau išėjo nemaža dalis albumų, kuriuose Galliano, grodamas savo Victoria akordeonu, atskleidė, kaip lengvai šis instrumentas gali prisitaikyti džiazo pasaulyje. Jo užtikrintumas, frazuotės valdymas ir gebėjimas išgauti nesuskaitomą kiekybę garso spalvų yra kaip realus įrodymas, jog akordeonas gali sulaužyti visus nusistovėjusius muzikinius barjerus.
1996m. jis nukeliavo už Atlanto įrašyti diską „New York Tango“. To pasekoje pradėjo brandintis jo tarptautinė reputacija.
1999m. Galliano su kameriniu orkestru pristatė savo paties kurtas kompozicijas kartu su Astor Piazzolla kūriniais. 2003m. tai nulėmė koncertų ciklą „Piazzolla forever“, kuriame atliko savo gerbiamo patarėjo, mokytojo kūrinius.
Galliano yra ypač universalus muzikantas, galintis prisitaikyti įvairiuose muzikiniuose kontekstuose, nuo solo atlikimo (2009m. koncertas Paryžiuje „Concert from the Châtelet“) iki pasirodymo su tokiu bigbendu kaip Briuselio džiazo orkestras (2008m.). Jo nepaprastos tiek techninės, tiek emocinės akordeono valdymo galimybės yra visiems puikiai žinomos. Tai pagrindžia jausmingos baladės iš albumo „Love Day“, kurias įrašė kartu su Gonzalo Rubalcaba, Charlie Haden ir Mino Cinelu, arba muzikinių pasaulių sugretinimas albume „French Touch“, kur kartu su trimitininku Wynton Marsalis atrado ryšį tarp Billie Holiday bei Edit Piaf. Jis be perstojo tęsia muzikinių atradimų kelią.
Kartu su tėvu Lucien savo patirtį išdėstęs akordeono metodologijoje už šį darbą 2009m. laimėjo SACEM (Prancūzijos kompozitorių sąjungos) įsteigtą prizą už geriausią pedagoginį veikalą.
2010m. pasirašė išskirtinį kontraktą su garsia pasaulyje įrašų studija Deutsche Grammophon (Universal). Jis turi garbę būti pirmuoju akordeonistu – kompozitoriumi. pradėjusiu bendradarbiavimą su šia studija.
Pirmasis albumas įrašytas kartu su šia įrašų studija buvo dedikuotas J. S. Bachui ir iškart po išleidimo tapo metų perkamiausiu klasikos albumu. Buvo parduota daugiau kaip 40000 kopijų.
Antrasis albumas buvo skirtas žymiam italų kompozitoriui, muzikos filmams kūrėjui Nino Rota. Galliano kartu su saksofonistu John Surman visiems puikiai žinomas melodijas atgaivino įtraukdami savaip interpretuotus džiazinius motyvus. Albume vyrauja muzika iš filmų „Kelias“ (La Strada), „Krikštatėvis“ (The Godfather), „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita) ir kt.
2014m. Richard Galliano laimėjo „Victory of Classical Music“ apdovanojimą geriausio kompozitoriaus kategorijoje!