Lietuvos istorija

2013.01.03

Prieš 45-erius metus Lietuvos muzikos akademijos (tuomet – LTSR valstybinės konservatorijos) Liaudies instrumentų katedroje buvo įsteigta akordeono specialybė. Būdamas itin populiarus buitinio muzikavimo ir lengvosios muzikos žanro instrumentas, akordeonas sunkiai skynėsi kelią į profesionalųjį muzikos meną. Tuo metu daugelis muzikantų neįvertino šio instrumento galimybių ir netikėjo, kad jis gali užimti solidžią vietą atlikimo mene bei pelnyti pripažinimą.

Akordeonas – dar jaunas instrumentas. Kai jo prototipai vos ėmė reikšti pirmuosius muzikos garsus (pirmąją gana primityvią armoniką 1822 m. Berlyne pagamino muzikos instrumentų meistras Fridrikas Buschmanas; 1829 m. Vienoje, firmoje “Kirilas Demianas ir 4 jo sūnūs”, pagamintas panašus instrumentas jau pavadintas akordeonu), klasikiniai instrumentai jau buvo pasiekę apogėjų: puikavosi meniškai brandžių repertuarų gausa, susiformavusiais stiliais, gausiu būriu kompozitorių ir atlikėjų. Klasikinių instrumentų laimėjimai darė didžiulę įtaką ne tik pirmiesiems akordeonininkams, bet ir sparčiam armonikų tipo instrumentų tobulinimui. Daugelis entuziastų, gabių savamokslių muzikantų bendradarbiavo su meistrais siūlydami jiems įvairiausius instrumento tobulinimo būdus ir variantus. Jau XIX a. antrojoje pusėje akordeonų gamyba sparčiai plito įvairiose šalyse, o XX a. pirmojoje pusėje buvo gaminami visai į dabartinius panašūs instrumentai. Tai instrumentai, turintys standartinę kairiąją klaviatūrą, itin populiarūs muzikuojant buityje bei puoselėjant lengvosios muzikos žanrą.

4–5-ajame XX a. dešimtmečiais Ukrainoje ir Rusijoje jau buvo įsteigtos akordeono (bajano) klasės aukštosiose muzikos mokyklose. Akordeonininkų profesionalų nebetenkino tradiciniai standartiniai instrumentai, todėl XX a. antrojoje pusėje juos imta sparčiai tobulinti. Pagrindinis dėmesys skiriamas akustinėms problemoms bei kairiosios klaviatūros diapazonui plėsti. 6–7-ajame dešimtmečiais jau gaminami akordeonai, kuriuose kairiajame korpuse šalia tradicinės standartinės klaviatūros (bosiniai balsai ir surinkti akordai) buvo sumontuota chromatinė klaviatūra, turinti 4 (apytikriai) oktavų diapazoną. Šiuo metu kairioji standartinė chromatinė klaviatūra gaminama dviejų modelių: combi – šalia 6 standartinės bosinės klaviatūros eilių pridėtos dar 3 chromatinio eilėgarsio eilės ir converter – 4 standartinės klaviatūros (akordų) eilės, keitikliu perjungiamos į chromatinį eilėgarsį (viena iš jų dubliuojama).

Taip iš paprastos rankinės armonikos akordeonas tapo harmoningu, tobulu instrumentu, turinčiu puikias dinamines galimybes, platų diapazoną, orkestrines spalvas, daugiabalsiškumą, testinį ir dinamiškai kintantį garsą. Juo galima atlikti tiek homofoninius, tiek polifoninius kūrinius, akompanuoti atlikėjams, puoselėti tiek pramoginį, tiek rimtosios muzikos žanrą.

Akordeonas – solinis instrumentas. Jis turi temperuotą derinimą ir priklauso tai negausiai instrumentų grupei, kuriam, kaip ir fortepijonui, vargonams, arfai, nereikalingas akompanimentas. Šiuolaikiniai koncertiniai akordeonai – tai sudėtingos konstrukcijos ir mechanizmo instrumentai. Jų gamyba reikalauja ne tik vertingų medžiagų akustiniams mechanizmams, bet ir kruopštaus rankų darbo. Pagal sudėtingumą akordeono mechanizmas prilygsta fortepijonui. Šių dienų koncertiniai daugiatembriai akordeonai (akordeonas gali turėti iki 15 pagrindinių tembrinių registrų dešinėje ir 5–7 registrus kairėje klaviatūroje), turintys kairiąją standartinę chromatinę klaviatūrą, ganėtinai brangūs instrumentai. Egzistuoja dviejų tipų akordeonai: klavišiniai (dešinioji klaviatūra fortepijoninė) ir mygtukiniai (dešiniąją klaviatūrą sudaro chromatine tvarka įstrižomis eilėmis išdėstyti mygtukai).

Lietuvos koncertinėje estradoje paplito klavišiniai akordeonai. Matyt, todėl, kad daugelis muzikantų, įvaldžiusių fortepijono klaviatūrą, lengvai galėjo išmokti groti šiuo instrumentu. Ir galbūt todėl, kad mygtukinis akordeonas laikomas rusų bei kitų slavų tautų liaudies instrumentu, vadinamu bajanu. Lietuvoje akordeonas pasirodė tik apie 3-iajį XX a. dešimtmetį. Juo grodavo įvairiuose ansambliuose, dažniausiai tik dešiniąja klaviatūra. Kaip solinis instrumentas ėmė reikštis pradedant 4-uoju dešimtmečiu. Šios specialybės mokymo įstaigose dar nebuvo. Juo grodavo kiti instrumentininkai, įvaldę fortepijono klaviatūrą. Pirmieji žymesni atlikėjai – Liudas Survila, Valerijonas Dzevočka ir visą savo gyvenimą akordeono populiarinimui paskyręs chorvedys - Povilas Četkauskas. Jis parengė ir išleido pirmuosius lietuviškus akordeono vadovėlius: “Jaunasis akordeonistas” (1952) ir “Akordeonistas” (1958). Jo repertuare skambėjo aranžuotos lietuvių liaudies dainos, šokiai bei paties sukurti kūrinėliai. Dalis jo muzikos įrašyta plokštelėje. Po Antrojo pasaulinio karo aktyvią koncertinę veiklą pradėjo Algirdas Ločeris. Gabus, darbštus akordeonininkas koncertavo visoje Lietuvoje. Grojo solo, Filharmonijoje dirbo akompanuotuoju, subūrė trio, su kuriuo radijuje ir televizijoje atliko daug pramoginės muzikos įrašų.

Augant visuomenės domėjimuisi šiuo instrumentu mokymo įstaigose nutarta įsteigti akordeono specialybę. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje atidaromos akordeono klasės vaikų muzikos mokyklose ir muzikos technikumuose. Pastaruosiuose ilgą dešimtmetį buvo rengiami vidurinį muzikinį išsilavinimą turintys akordeono mokytojai. Tuo metu akordeono specialybę dėstė gabūs kitų specialybių muzikai ir pedagogai: Valerijonas Dzevočka, Bronius Čiurlys, Vytautas Biržietis ir kt.

Švietimo ir meno visuomenės poreikiams augant 1959 m. akordeono specialybė įsteigta tuometinėje Konservatorijoje, Liaudies instrumentų katedroje. Pirmieji akordeonininkų rengimo metai buvo gana sunkūs. Pedagogai dirbo neturėdami programų, stigo metodinės literatūros, atlikimo ir pedagoginių tradicijų bei patirties, mokslinių metodinių darbų. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos tiek studentai, tiek atlikėjai grojo standartiniais instrumentais. Tai salygojo repertuaro ribotumą ir jo nevisavertiškumą. Tuo metu Lietuvoje patobulintų standartinių chromatinių akordeonų neturėta, tebuvo brandinamos mintys, kaip ir kur jų įsigyti. Sunkiai sekėsi pelnyti muzikinės visuomenės pripažinimą, kai akordeonininkų repertuare skambėdavo J. S. Bacho, Beethoveno uvertiūros, Mendelssohno fortepijono ir smuiko koncertai, Liszto rapsodijos ir pan. Įvairios aranžuotės, pritaikytos netobulai kairiąjai klaviatūrai, menkino kūrinių meniškumą ir sykiu darė įtaką grojimo kultūrai. Originalus meninis repertuaras buvo negausus. Daugiausia grojami rusų kompozitorių kūriniai, parašyti bajanui. Lietuvos kompozitoriai tuo metu rimto dėmesio šiam instrumentui neskyrė. Tačiau viskas turi pradžią, kuri ne visuomet lengva.

Su didžiule pagarba pirmieji Konservatorijos absolventai mini prof. Liudo Survilos, pirmojo akordeono specialybės dėstytojo, vardą. Nors tik keturi studentai baigė jo klasę (daugiausia jis dėstė fleitos ir dirigavimo disciplinas bei grojo Valstybiniame operos ir baleto teatre), tačiau akordeonininkai jį pagarbiai vertina kaip puikų muziką, nuoširdų ir gerą pedagogą, savo studentams atskleidusi daugelį muzikos paslapčių.

Daug energijos ir meilės akordeono populiarinimui skyre akordeono specialybės iniciatorius Vaclovas Furmanavičius. Mėgstąs bendrauti, draugiškas pedagogas, gabus muzikas sugebėjo studentams įskiepyti meilę šiam instrumentui. Daugelis jų šiandien sėkmingai puoselėja akordeono meną.

Pirmasis akordeono specialybės absolventas Albertas Baika, pakviestas dėstyti akordeono specialybės, be pedagoginio darbo, aktyviai įsitraukė į mokslinę veiklą. 8-ajame dešimtmetyje koncertinėje estradoje ėmė reikštis akordeonininkų atlikėjų karta, jau įgijusi šios specialybės aukštosios mokyklos diplomą: Zita Abromavičiūtė, Rūta Daubarytė, Stasys Stasiulis, Stasys Strička. Tačiau dar gerą dešimtmetį akordeonas Lietuvoje negalėjo pretenduoti į visavertį pripažinimą, nes atlikėjai grojo standartiniais instrumentais, daugiausia lengvojo žanro muziką. Kaip rimtesni tuo metu paminėtini Filharmonijos meno vadovo Rimvydo Žigaičio iniciatyva organizuoti koncertai. Šio dešimtmečio pabaigoje koncertinę veiklą pradėjo žymūs ansambliai: akordeonininkų kvintetas “Concertino” bei Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetas.
Akordeono meno propaganda daugeliu atveju priklauso nuo LMA pedagogų. Pagrindinis jų uždavinys – rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti meninį ir techninį muzikos kūrinių atlikimo procesą, savarankiškai taikytų įgytas žinias kaip solistai, ansamblių nariai bei pedagogai. 9-ajame dešimtmetyje pedagoginę ir atlikėjo kvalifikacijas pedagogai ėmė kelti asistentūrose -stažuotėse (Maskvos Gnesinų muzikinio pedagoginio instituto asistentūrą - stažuotę baigė doc. Zita Abromavičiūtė; Kijevo konservatorijos – prof. Eduardas Gabnys ir docentas Genadijus Savkovas) bei rašyti mokslinius darbus (Kijevo konservatorijoje menų daktaro disertaciją parengė doc. Albertas Baika). įgytos žinios ir praktinė patirtis sėkmingai perteikiama studentams.

Žymiausi Lietuvos pedagogai ėmė taikyti ne tik empirinę patirtį, bet ir moksliškai pagrįstus bei apibūdintus metodus. Pastaraisiais dešimtmečiais, suvokę psichofiziologinius grojimo pagrindus, susipažinę su klasikinių instrumentų istorine atlikimo meno raida, jų nueitu sudėtingu grojimo metodų ieškojimo keliu, mokymo praktikoje jie ėmė vadovautis svarbiausiais grojimo principais. Mokymo procese akordeono atlikimo meną imta glaudžiai sieti su pažinimo procesais, psichinių ir fizinių procesų funkcionavimo vienove. Šių metodų taikymo dėka ėmė sparčiai augti grojimo kultūra, bręsti atlikėjai.

Reikia pasakyti, kad šių dienų akordeonininkai gerokai racionalesni, labiau subrendę, reiklesni, turintys platesnį akiratį ir daugiau žinių nei akordeono pradininkai. Lietuvos akordeono profesionaliojo meno pradžioje vyravusios mechaninės grojimo metodų tendencijos padarė nemaža žalos. Nebuvo suvokta akordeono garsinė kultūra, meninio techninio grojimo ugdymo principai, psichofiziologiniai metodai. Stigo grojimo kultūros, meninės techninės vienovės. Visa tai neigiamai veikė muzikinę visuomenę ir apsunkino kelią į profesionalaus muzikinio instrumento pripažinimą. Priežastys akivaizdžios. Viena – tai, kad nebuvo subrendę atlikėjai, kita – netobulas instrumentas. Tačiau norint suvokti tiesą, dažnai tenka nueiti ilgą ieškojimų kelią ir paklaidžioti klystkeliais. Akordeonininkus gali paguosti tai, kad ir klasikiniais instrumentais griežę muzikantai (pianistai, smuikininkai ir kt.) per savo gana ilgą atlikimo meno raidos laikotarpį taip pat blaškėsi ieškodami geriausių grojimo metodų.

Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje akordeono meno laimėjimai akivaizdūs. Ypač suaktyvėjo ansamblinis grojimas. Aktyvią koncertinę veiklą puoselėja jau dvidešimt penkmečius atšventę tarptautinių konkursų laureatai ansambliai “Concertino” (vad. prof. Ričardas Sviackevičius), prof. E. Gabnio ir doc. G. Savkovo duetas. Šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje aktyviai koncertuoja du jaunimo ansambliai – tarptautinių konkursų laureatai: kvintetai “Cantus” ir “Modus”. Kuriasi nauji, įvairios sudėties mišrūs ansambliai. Suaktyvėjo, subrendo solinis grojimas.
 

Sėkmingai muzikinę karjerą pradėjo jaunas akordeono virtuozas, daugelio Lietuvos ir užsienio konkursų laureatas - Raimondas Sviackevičius. Lietuvos muzikos akademijoje įgijęs magistro laipsnį, stažavosi Europos aukštosiose muzikos mokyklose: Lenkijoje, Suomijoje, Olandijoje. Jaunojo akordeonininko credo – populiarinti šiuolaikinę akordeono muziką. Pagrindinį jo koncertų repertuarą sudaro sudėtingi, originalūs šiuolaikiniai užsienio bei lietuvių kompozitorių kūriniai. Šiuo metu domisi ir džiazo improvizacijomis. Raimondo koncertinė veikla toli driekiasi už Lietuvos ribų: koncertavo daugelyje Europos šalių bei JAV. R. Sviackevičius yra grojęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, įrašęs kompaktinę plokštelę. Šalia koncertinės veiklos sėkmingai dirba pedagoginį darbą muzikos mokykloje, gimnazijoje ir jau keletą metų dėsto akordeono specialybę LMTA.

Tarptautinį pripažinimą konkursuose pelnė ir kitas jaunasis akordeonininkas Danielius Rozovas, po magistro studijų LMTA mokslus tesęs Vokietijoje.

Humanitarinių mokslų daktaro doc. A. Baikos pėdomis pasekė gabus akordeonininkas Gintaras Balčiūnas. Įgijęs magistro laipsnį, įstojo į LMTA doktorantūrą ir po kelerių metų apgynė daktaro disertaciją. Šiemet jam suteiktas humanitarinių mokslų menotyros srities daktaro vardas.

Didelę veiklą populiarindama akordeono meną išplėtojo 1986 m. įkurta Lietuvos akordeonistų asociacija. Jos steigėjas ir prezidentas prof. Ričardas Sviackevičius – talentingas organizatorius, nenuilstantis veikėjas, kūrybinga asmenybė. Jo, ir panašios prigimties prof. E. Gabnio iniciatyva kas dveji metai vyksta tarptautiniai Vilniaus akordeono muzikos festivaliai bei kasmet rengiami tarptautiniai vasaros festivaliai - seminarai Palangoje. Šiuose renginiuose Lietuvos akordeonininkams suteikiama galimybė ne tik patiems pasirodyti, bet ir susipažinti bei pasiklausyti įvairių atlikėjų, pabendrauti ir pasisemti žinių iš patyrusių pedagogų. Kas dvejus trejus metus Asociacija rengia Lietuvos įvairių amžių kategorijų akordeonininkų konkursus. Juose, tarsi veidrodyje pamatai tai, kas pasiekta muzikinės pedagogikos požiūriu. Čia galima atkreipti dėmesį ne tik į naujus laimėjimus, bet ir rasti naujų talentų.

Prof. R. Sviackevičiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus muzikos mokyklų mokytojų akordeonų orkestras. Šiame kolektyve akordeono mokytojams suteikta puiki proga muzikuoti ir įsitraukti į koncertinę veiklą. Per palyginti trumpą laiką kolektyvas spėjo nemažai koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei pelnyti laureato vardą tarptautiniame konkurse Italijoje.

Prieš porą metų Lietuvos akordeonistų asociacijos iniciatyva pradėtas leisti žurnalas “Akordeonija”. Jame stengiamasi apžvelgti akordeono aktualijas, metodines problemas, supažindinti su akordeono įvykiais pasaulyje: konkursais, festivaliais, žymesniais koncertais ir pan. Tai išties naudingas, reikalingas ir laukiamas akordeonininkų visuomenėje leidinys.

Šiandien drąsiai galime teigti, kad akordeono menas tvirtai įsiliejo į profesionaliasias muzikinio meno gretas. Nugalėję “technicizmo” problemas ir įvaldę muzikinio mąstymo pagrindus, muzikinio turinio bei formos pojūčius, garso išgavimo principus, grodami ne tik transkribuotus įvairių epochų kūrinius, bet ir ganėtinai gausų bei meniškai brandų originalų repertuarą, Lietuvos akordeonininkai pasiekė ženklių rezultatų atlikimo mene ir pelnė tiek užsienio, tiek Lietuvos muzikinės visuomenės pripažinimą.


Komentarai


Komentarų nėra

    Parašyti komentarą



    Rekomenduojame

    Įkelti naujieną

    Užsiprenumeruoti naujienas

    Renginių kalendorius

    << < 2017 Lapkritis > >>
    Pr An Tr Kt Pn Št Sk
    303112345
    6789101112
    13141516171819
    20212223242526
    27282930123

    Artimiausi renginiai

    Artimiausiu metu renginių nėra!

    Užsiprenumeruoti renginius

    Rekomenduojame

    © 2007-2017 Akordeonas.lt. Visos teisės saugomos.      |      Atsakomybės apribojimas      |      Publikavimo taisyklės
    Developed by eif.    Design by inCube.