Užsienio

Vladislavas Zolotariovas (Vladislav Zolotaryov; 1942-1975) – buvo kompozitorius ir bajanistas. Jis yra laikomas vienu geriausių bajano muzikos kompozitorių visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje.

Zolotariovo gyvenimas prasidėjo pačiame II-ojo pasaulinio karo įkarštyje, kai karininkas Andrėjus Zolotariovas (Andrey Zolotariov) ir jo žmona Agrafena susilaukė sūnaus Vladislavo. Kaip ir nemažos dalies kitų tame laikotarpyje gimusių žmonių taip ir jo tiksli gimimo data nėra aiški. Jau nuo vaikystės buvo aišku, jog mažojo Vladislavo gyvenimas nebus ramus, o tuo labiau sėslus. Iki pat 13 metų jis su tėvais nuolatos kraustydavosi iš vienos vietos į kitą.

Vaikystėje Zolotariovas mėgo leisti laiką gamtoje su pačiu savimi. Remiantis jo dienoraščio užrašais, didelę įtaką Vladislavo kūrybai darė dainos ir pasakos, kurias išgirsdavo iš močiutės. 1953m. tėvas jam nupirko bajaną ir išmokino savo sūnų tiek, kiek pats buvo išmokęs skambinti armijoje. Iki 16 metų Vladislavas negavo jokių profesionalių pamokų kaip groti bajanu. Tad iki tol jis grojo iš ausies ir improvizavo.

1958m. šeima persikėlė į Magadaną prie Ochotsko jūros. Pastarasis miestas atliko svarbią rolę Vladislavo gyvenime. Nuo 1960-ųjų į Magadaną pradėjo plūsti įvairūs savo sričių žinomai lydimi noro vėl pajusti laisvės jausmą. Mieste vyravo ypatinga atmosfera, kuri labai sudomino ir Zolotariovą. Kultūrinis gyvenimas buvo atgimęs, vykdavo eilės koncertų į kuriuos stengdavosi patekti ir Vladislavas.

1960m. Magadane duris atvėrė muzikos koledžas ir Zolotariovas buvo pirmųjų studentų sąraše. Čia jo dėstytojas, kuris jį anksčiau mokino ir muzikos mokykloje, buvo Nikolajus Aleksandrovičius Lesnojus (Nikolay Aleksandrovich Lesnoi). Zolotariovas studijavo kryptingai visą savo dėmesį sutelkdamas į muzikines disciplinas, o labiausiai į grojimą bajanu.

Nuo pat studijų pradžios Vladislavas jau rašydavo muziką ir rodydavo ją Lesnojui. Jo pirmieji kūriniai buvo parašyti bajanui ir fortepijonui. Jau tada buvo girdėti aiškūs nacionaliniai motyvai su tam tikrais romantiniais ir folkloriniais elementais. Zolotariovas buvo įsitikinęs, jei kurs ir kitiems instrumentams bei praplės žinias apie simfoninę muziką – galės atrasti naujų būdų, kuriant muziką bajanui. Šiam tikslui pasiekti jis daug eksperimentavo su savuoju instrumentu.

Trijų metų laikotarpis praleistas armijos tarnyboje (1963 -1966) buvo sunkus Zolotariovo gyvenimo etapas. Kadangi jam buvo uždrausta rašyti muziką, jis komponavo kareiviškas dainas, už kurias net gavo apdovanojimą. Per tą laiką praleistą armijoje Vladislavas skaitė daug pasaulio literatūros, filosofijos, muzikinių knygų. Jis ypatingai susidomėjo Arnoldo Šionbergo (Arnold Schoenberg) ir Frederiko Šopeno kūryba ir tai darė įtaką jo pačio kūrybinio genijaus formavimuisi.

Armijoje Zolotariovas skyrė daug laiko apmąstymams apie naujas bajano muzikines galimybes. Šių jo samprotavimų rezultatas galiausiai išryškėjo vėliau parašytame Koncerte Nr.1 bajanui su orkestru.

Po armijos Zolotariovas išvis planavo mesti mokslus, kadangi jis buvo įsitikinęs, jog ten praleistas laikas ganėtinai pakenkė jo muzikinei brandai. Tačiau užbėgdami įvykiams už akių tėvai jam nupirko naują bajaną – tokį, kokio niekas Magadane neturėjo. Ir štai vėl prasidėjo Zolotariovo kūrybiniai eksperimentai.

Mažiausiai kartą per pusę metų Vladislavas savo mokykloje surengdavo po koncertą, kuriame atlikdavo paties kurtas kompozicijas. Jo pasirodymai sulaukdavo ypatingo publikos dėmesio, kadangi kūriniai būdavo atliekami itin aukštame techniškumo lygmenyje bei su ypatingu emocingumu. Klausytojai pastebėjo, jog Zolotariovas valdo bajaną kiek naujoviškai - buvo aptikti unikalūs jo individualybės atsiskleidimo bruožai.

1967m. Zolotariovą mokykla išsiuntė sudalyvauti konkurse, kuriame nutarė atlikti savo paties kūrinius. Deja, komisija jo kūrybos nesuprato... Tačiau šis nepripažinimas kompozitoriaus nepalaužė. Juk ir Magadane jo muzikinėje aplinkoje taip pat ne visi suvokė jo kūrybos unikalumą. Kita vertus, per jo koncertus salė būdavo pilnai užpildyta klausytojais.

Vienintelis Zolotariovo kompozicijos mokytojas buvo Aleksandras Petrovičius Nagajevas (Alexander Petrovich Nagaev). Po Zolotariovo mirties šis pedagogas parašė Vladislavui dedikuotą kūrinį sonatą bajanui.

1968m. Zolotariovas baigė mokyklą. Po nepriekaištingo pasirodymo baigiamajame egzamine, Vladislavas sulaukė pasiūlymo pratęsti studijas konservatorijoje. Tačiau jis nusprendė apsistoti Providence įlankoje, kur nuo 1969m. įsidarbino bajano mokytoju ir toliau be perstojo kūrė. Providence parašytas vienas iš pirmųjų kūrinių buvo draminė poema „Martin Eden“ altui ir styginių orkestrui, kurioje rėmėsi Džeko Londono novelės motyvais. Čia jis sutiko ir savo būsimą žmoną violončelistę Iriną, kuri buvo muzikos mokyklos, kurioje jis dirbo, direktorė.

1969m. į Magadaną atkeliavo koncertuoti bajanistas Edvardas Pavlovičius Mitčenko (Edward Pavlovich Mitchenko). Stebėti šio pasirodymo ir parodyti savąsias kompozicijas atvyko ir Zolotariovas. Mitčenko Zolotariovo kūryboje matė naują bajano muzikinio repertuaro ateitį. Parvykęs atgal į Maskvą, jis Vladislavo kūrinius ėmė įtraukti į savo koncertinę programą. Jau po pirmojo Partitos atlikimo (surengto 1970m.) buvo aišku, jog Zolotariovas kryptingai žengia bajano revoliucijos linkme. Mitčenko netgi įrašė Partitą bei Vaikų siuitą Nr.1 (Children‘s suite No.1) į vinilinę plokštelę.

1970m. pradžioje kartu su žmona ir jos sūnumi Vladislavu persikėlė į Maskvą, kur išbuvo tik iki metų pabaigos. Jaunoji šeima sugrįžo į Magadaną ir Zolotariovas įsidarbino teorijos dėstytoju koledže. Bet vėlgi neilgam, kadangi dėl šeimos pagausėjimo 1971m. turėjo grįžti į Maskvą.

1971m. balandį Zolotariovas Magadane apsilankė paskutinį kartą. Čia jis turėjo pabaigti Sonatą Nr.2, kuri buvo sukurta specialiu bajanisto Frydricho Robertovičiaus Lipso (Friedrich Robertovich Lips) užsakymu. Kompozitorius miegojo ir valgė labai mažai, kad turėtų kuo daugiau laiko kūrybai. Jis netgi buvo ėmęsis tam tikrų kraštutinių priemonių miego poreikiui sumažinti.

Zolotariovo draugystė su Lipsu padarė įtaką kai kurių kompozicijų, kurios paliko nemažą indėlį bajano muzikos repertuare, atsiradimui. Pavyzdžiui, 1971m. sukurta Sonata bajanui Nr.3 iki šiol yra labai dažna muzikantų programose. Šis kūrinys buvo netgi kaip paskatinimas tokiems kompozitoriams kaip Sofija Gubaidulina ir Edison Denisov pradėti kurti muziką bajanui.

Nuo 1971m. rudens Zolotariovas Maskvos konservatorijoje buvo priimtas į kompozicijos katedrą. Studijų metu jis parašė „Triptiką“ (Triptych) kameriniam orkestrui ir „Diptiką“ (Diptych) trylikai atlikėjų. Per tuos metus praleistus Maskvoje, Zolotariovas keletą kartų turėjo pamokas pas Dimitrijų Šostakovičių bei konsultavosi su Rodionu Ščedrinu, Kirilu Volkovu.

1972m. Zolotariovas nusivylęs dėstymo kokybe metė kompozicijos studijas konservatorijoje. Aišku jis suvokė, jog šis žingsnis komplikavo jo kelią į kompozitorių sąjungą.

Kompozitorių sąjungos narystė buvo išankstinė sąlyga lemianti kompozitoriaus egzistavimą Sovietų sąjungoje. Dėl konfliktų su Krenikovu (kompozicijos dėstytoju konservatorijoje), dėl kompozicijos diplomo neturėjimo bei dėl kelių nesėkmingų bandymų prisijungti prie kompozitorių sąjungos, Zolotariovas prarado bet kokią galimybę būti įtrauktas į narių gretas iki pat mirties.

Paskutiniaisiais Vladislavo gyvenimo metais daug ryškiaus atsiskleidė jo vienas ypatingas bruožas – religingumas. Kelionė po šiaurinėje Rusijos dalyje įsikūrusius viduramžių vienuolynus paskatino kompozicijos „Ferapontovo vienuolynas“ (Ferapontov monastery) atsiradimą ir planavo parašyti 6 operas apie senuosius rusų ikonų tapytojus ir filosofus.

Paskutinieji metai paskatino Zolotariovą bėgti nuo šeimos, ieškoti ramybės savo kūrybos plėtotei. Jis nekeitė nieko arba net nenorėjo keisti, nes kūryba jam buvo svarbiausias dalykas. Nesulaukdamas palaikymo iš žmonos, Vladislavas ėmė jaustis vienišas ir neretai panirdavo į gilią depresiją. O neretai pradėdavo mąstyti, jog mirtis vienintelis jo išsigelbėjimas.

Gyvenimo pabaigoje tarp dalies kitų parašytų kūrinių buvo ir Koncertinė simfonija Nr.2 elektriniam bajanui ir simfoniniam orkestrui „Currikulum Vitae“, oratorija „Ex libris“, „Vakaro kantata“ (The evening cantata) ir 24 meditacijos, kurias galima atlikti su įvairiais instrumentais.

1974m., kai Zolotariovas negyveno namuose, jam teko iškęsti dar viena emocinį smūgį. Jo žmona ėmė ir pardavė bajaną bei sunaikino nemažai rankraščių. Zolotariovą dar labiau užvaldė depresija...

1975m. Zolotariovo gyvybė, kaip kad pats sau studijų laikais išpranašavo, jog mirs 33 metų, tragiškai užgeso. Tuo metu jo draugas Lipsas pirmą kartą už Sovietų Sąjungos ribų Klingentalyje atliko sonatą Nr.3 ir ji susilaukė ypatingo klausytojų dėmesio.

 

Žymiausios ir daugiausia atliekamos Zolotariovo kompozicijos bajanui:

·         Partita

·         6 vaikų siuitos

·         Sonata Nr.2

·         Sonata Nr.3

·         5 kompozicijos

Rekomenduojame

Įkelti naujieną

Užsiprenumeruoti naujienas

Renginių kalendorius

<< < 2019 Lapkritis > >>
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
28293031123
45678910
11121314151617
18192021222324
2526272829301

Artimiausi renginiai

Artimiausiu metu renginių nėra!

Užsiprenumeruoti renginius

Rekomenduojame

Nauji skelbimai

Pigini
Siūlo

© 2007-2014 Akordeonas.lt. Visos teisės saugomos.      |      Atsakomybės apribojimas      |      Publikavimo taisyklės
Developed by eif.    Design by inCube.